Dar ilgai gyvensime daugiabučiuose
Lietuvos, kaip ir kitų postsovietinės ekonomikos šalių, realybė – didelė visuomenės dalis gyvena daugiaaukščiuose daugiabučiuose. Nors aplink miestus dygsta individualių namų kvartalai, tačiau bent jau artimiausioje ateityje apie 80 % miestiečių gyvens pastatuose, kuriuose energetinė ir komunalinė infrastruktūra yra kolektyvinė. Be to, tikėtina, kad ilgainiui, brangstant žemei bei infrastruktūrai, miestai tankės, o gyventojai ir verslas kursis didesnio aukštingumo pastatuose.
Kitas Lietuvos paveldas iš praėjusios epochos – išvystytas centralizuotas pastatų aprūpinimas šaltu ir karštu vandeniu, kanalizacijos sistemomis, šildymu, elektra ir kitomis būtinomis paslaugomis. Tai yra didelis privalumas, nes, skirtingai nei individualių namų savininkams, daugiabučių gyventojams nereikia rūpintis pastatų infrastruktūros priežiūra ir eksploatavimu, remontais, jos atnaujinimu ar avarijų likvidavimu. Daugiabutyje pakanka, kad viskas gerai funkcionuotų, o profilaktinių darbų išlaidas padalinus visiems daugiabučio gyventojams, paslaugų sumos nevaro į neviltį. Keistai atrodo decentralizuoto apsirūpinimo „entuziastai“, kurie susižavėję centralizuoto tiekimo tinklų neturinčių šalių pavyzdžiais bando diegti tokius sprendimus ir Lietuvoje. Pamirštama, kad vienas pagrindinių ekonomikos dėsnių - masto ekonomija - dar nenustojo galioti. Kad vienas didelis įrenginys kainuoja daug pigiau, negu daugybė tokio paties suminio našumo mažų.
Nepasiteisinę eksperimentai
Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę kai kuriuose miesteliuose, pavyzdžiui, Gelgaudiškyje, buvo skubiai panaikinti centralizuoto šildymo tinklai ir kiekviename daugiabutyje įrengti malkiniai katilai, esą siekiant pigumo ir energetinės nepriklausomybės. Deja, bet greitai paaiškėjo, kad lazda turi du galus: katilus reikia eksploatuoti, remontuoti, rūpintis malkomis, kūrenimu, pelenų valymu. O to niekas daryti nenorėjo. Be to žiemos vakarais gyventojai pradėjo dusti nuo akis graužiančių dūmų. Netrukus tokius eksperimentus padariusioms savivaldybėms teko vėl atstatyti centrinio šildymo vamzdynus, atgaivinti miestelių katilines ir aprūpinti daugiabučius šiluma ir karštu vandeniu civilizuotai.
Kiek geresnė padėtis buvo miesteliuose, kuriuose buvo gamtinių dujų tinklai, ir, decentralizavus šildymą, kiekviename daugiabutyje buvo įrengti dujiniai katilai. Tokių sprendimų pasekmės visu gražumu pasirodė tik pastaraisiais metais, energetinės krizės laikotarpiu. Gamtinių dujų kainas diktuoja pasauliniai procesai: klimato kaita, iškastinio kuro atsisakymas, didelės dujotiekių ir verslovių avarijos, karai ir panašūs faktoriai. Europos Sąjungos valstybės raginamos kuo greičiau atsisakyti gamtinių dujų vartojimo. Bet, pasirodo, tai padaryti nėra nei lengva, nei pigu. Nors Europoje statomi nauji suskystintų dujų terminalai, tačiau tai nesprendžia svarbiausios problemos - dujų atsisakymo ir pakeitimo atsinaujinančia energija. Lietuva - ne išimtis. Gyventojams ir verslui iš valstybės biudžeto, siekiant sumažinti išlaidas už importuojamas dujas, kompensacijoms sumokėti šimtai milijonų eurų. Žinoma, jie iškeliavo į užsienį - gamtinių dujų tiekėjams. Mažiau pinigų liko Lietuvos gyventojams ir verslui. Nuo to Lietuvoje pragyvenimo lygis tikrai neišaugo.
Madingos naujovės naudingos ne visiems
Nauja decentralizuoto šildymo “mada” – elektra varomi šilumos siurbliai. Retai apgyvendintuose regionuose, kur nėra ar neverta įrenginėti centralizuoto energijos tiekimo tinklų, tai bene geriausias sprendimas. Juk pirminė energija imama iš oro ar iš žemės. Bet kai šilumos siurblius ima statytis miestuose besikuriantys biurai ar net ima eksperimentuoti daugiabučiai, šalia kurių nutiestos centralizuoto šildymo trasos, tai panašu į betikslį pinigų taškymą. Dažnas nustemba pamatęs, kiek elektros sunaudoja šilumos siurblys. Per energetinę krizę paaiškėjo, kad ne tik pats įrenginys - šilumos siurblys, bet ir elektra kainuoja labai brangiai. Be to, elektros kainas taip pat diktuoja sunkiai prognozuojamos tarptautinės rinkos ir jose vykstantys procesai. Lietuva iš biudžeto per energetinę krizę išmokėjo šimtus milijonų kompensacijoms už elektrą. Žinoma, šitos lėšos nesugrįš, o atiteko daugiausiai užsienyje esantiems elektros gamintojams. Juk Lietuvoje generuojama tik trečdalis reikalingos elektros.
Kur bus nukreiptos „žaliosios“ investicijos?
Tai koks gi tvariausias ir ekonomiškai naudingiausias šildymo būdas? Pasirodo, tai yra centralizuotas šilumos tiekimas. Lietuvoje beveik visa centralizuotai tiekiama šiluma gaminama iš vietinių miškų medienos liekanų bei perdirbimui netinkamų komunalinių atliekų. Elektros šiame procese vartojama ypač mažai, be to ji daug kur gaminama kartu su šiluma. Kai energetinės krizės įkarštyje gamtinių dujų kaina šoktelėjo iki 30 ct/kWh, o elektra perkopė 40 ct/kWh, tai vidutinė centralizuotai tiekiamos šilumos kaina liko apie 10 ct/kWh. Kompensacijos, skiriamos gyventojų centralizuoto šildymo išlaidoms sumažinti, iš esmės lieka Lietuvos ekonomikoje. Šio šildymo būdo patikimumą garantuoja kuro diversifikacija - šiluma gali būti gaminama bent dviem ar trimis skirtingomis kuro rūšimis. Tą akivaizdžiai pailiustravo Vilniaus šildymas mazutu praėjusią žiemą. Centralizuoto šildymo kainas pastaruoju metu jau lemia Lietuvos valdžios sprendimai ir vietinė ekonomika. Tai reiškia, kad šiame sektoriuje iš esmės pasiekta reali šalies energetinė nepriklausomybė.
Centralizuoto šildymo privalumus energetinės krizės akivaizdoje greičiausiai įvertino privatus verslas, kuris, moka greitai pinigus skaičiuoti ir mąsto strategiškai. Norinčių jungtis prie centralizuoto šildymo vamzdynų padaugėjo reikšmingai. Tačiau ar krizės pamokas išmoks valstybės įstaigos, atsakingos už energetikos ilgalaikę politiką, nuo kurių sprendimų labiausiai priklauso šio valstybės reguliuojamo sektoriaus vystymas? Šilumos, vėsumos ir elektros kogeneracija deklaruojama kaip valstybės prioritetas, tačiau praktikoje centralizuoto šildymo plėtros ir elektros kogeneracijos skatinimas kol kas menkas.
Lietuvai skiriami nauji milijardai europinės paramos. Nuo to kaip jie bus panaudoti ilgalaikės tvarios energetikos kūrimui priklausys pragyvenimo lygis “gerovės” valstybėje. Požiūris į centralizuotą šildymą ir stabilios elektros generaciją turėtų būti vienas iš pažangos vertinimo kriterijų. Efektyvus „žalios“ šilumos centralizuotas tiekimas vertinamas, kaip sėkmės istorija Lietuvos energetikoje. Ar nesustosime?