Ar pakankamai tvarus ir nepriklausomas Lietuvos elektros sektorius?

 Biokuro kogeneracinė elektrinė Šiauliuose
Biokuro kogeneracinė elektrinė Šiauliuose

Šiuo metu apie du trečdalius suvartojamos elektros Lietuva importuoja iš kaimyninių šalių. Strateginiai dokumentai sako, kad ateityje visa reikalinga elektra Lietuvoje bus gaminama iš saulės ir vėjo. Keliami tikslai - nacionalinė energetinė nepriklausomybė ir tvarus elektros sektorius – neabejotinai prasmingi, atitinkantys pažangiausius aplinkosaugines ir klimato išsaugojimo principus, tačiau ar to pakanka?

Energetikams kyla klausimų

Europos Sąjunga eina elektros tinklų sujungimo ir bendros elektros rinkos kūrimo keliu. Ir čia pats svarbiausias klausimas, ar Lietuvoje generuojama elektra bus vėl konkurencinga laisvoje rinkoje? Juk ir dabar šalyje turime dujas ar mazutą deginančių galingų šiluminių elektrinių, tačiau jos stovi apmirę, nes jų gaminama elektra brangesnė negu importuojama.

Turbūt niekas neabejoja, kad išsivysčiusiose šalyse sparčiai didėjant elektros vartotojų skaičiui reikės vis daugiau elektros energijos. Augantys elektros poreikiai Lietuvoje tą tik patvirtina. Ar spės nuosava elektros generacija paskui augančius poreikius? Ar verta dabar skatinti ir skubinti vartotojus naudoti kuo daugiau importuojamos elektros, pirkti elektromobilius, šilumos siurblius ir pan.? Juk su išaugusiomis elektros kainomis elektromobiliai praranda privalumus prieš varomus iškastiniu kuru, o gyvenantys individualiuose namuose ir naudojantys elektrinius šilumos siurblius nerimastingai laukia elektros tiekėjų sąskaitų, nes jos kelis kartus didesnės nei pernai. Šalies gyventojai skatinami vartoti daugiau elektros, lyg mes turėtume gausybę pigios ir "žalios" elektros. Energetikų tarpe netyla diskusijos, jog lėšos, negrįžtamai išleistos importuojamai elektrai ir jos infrastruktūros vystymui, galėtų būti labiau panaudojamos vietinės elektros generacijos tvariai plėtrai.

Kas naudingiau valstybei: smulkūs ar didieji elektrą gaminantys vartotojai?

Lietuvoje labiau skatinami smulkūs gaminantys elektros vartotojai, o didesnei generacijai taikomi galios ir prisijungimo ribojimai. Fiziniams ir juridiniams subjektams realiai siūloma įsirengti nestabilios generacijos saulės elektrines, su visomis iš to kylančiomis elektros energijos perdavimo, balansavimo ir rezervavimo problemomis. Viešojoje erdvėje skelbiama, jog Lietuvoje planuojami didžiuliai saulės ir vėjo elektrinių parkai, bet ar ilgainiui jie bus konkurencingi europinėje elektros rinkoje? Juk vėjo ir vandens Skandinavijos šalyse daugiau, o ir saulė kuo piečiau - tuo labiau šviečia.

Galvojant apie elektros rinkos ilgalaikį tvarumą, vertingiausi atrodo stambūs elektros vartotojai patys stabiliai gaminantys elektrą savo poreikiams ir dar parduodantys perteklių į rinką. Tokie gaminantys vartotojai ne tik sumažintų importuojamos elektros srautus, bet ir atlaisvintų elektros tinklų pralaidumą, kurio, kaip skelbiama, labai trūksta. Be to, stambūs elektrą vartojantys subjektai – pramonės įmonės, šilumos tiekimo įmonės - turi tam reikalingos kompetencijos, prieinamų lėšų, jose įrengti galingi elektros įvadai, o tokių bendrovių poveikis elektros rinkai būtų daug didesnis negu smulkių buitinių gaminančių vartotojų. Svarbu ir tai, kad didelis elektros vartotojas, investavęs į savo elektrinę, greičiausiai nebesidairys į importuojamos elektros tiekėjus ir taip prisidėtų prie tvaraus nacionalinio elektros sektoriaus vystymo. Tuo tarpu šiuo metu valstybinės paramos prioritetas skiriamas kuo mažesniems elektros gamintojams. Be to, įsirengęs nestabilaus generavimo elektrinę vartotojas tokios pačios galios vis tiek reikalauja ir iš elektros tinklų operatoriaus. Tai ir riboja jų plėtrą.

Skandinaviškas modelis: centralizuoto šildymo sinergija su elektros gamyba

Taip susiklostė, kad Lietuvoje tiek buitiniame, tiek pramonės ar paslaugų sektoriuje daugiausiai naudojami centralizuoti ar vietiniai vien tik šilumą gaminantys šaltiniai. Tokios šildymo katilinės, naudojančios gamtines dujas, o pastaraisiais metais vis daugiau biokurą, buvo pigios ir greitai pastatomos, o rinkoje esant mažai elektros kainai niekas nesuko galvos dėl elektros generacijos. Dabartinė energetikos krizė aiškiai parodė, kad tikrai tvari elektra turi būti ne tik "žalia", bet ir maksimaliai patikima - gaminama bei vartojama vietoje. Kokios šiuo požiūriu galimybės Lietuvoje, ir kas galėtų prisidėti prie visos elektros sistemos tvarumo, ją rezervuojant, balansuojant ir teikiant kitokias sistemines paslaugas?

Gaminti šilumą ir tuo pačiu elektrą Lietuvoje gali plačiai išvystytas centralizuoto šilumos tiekimo sektorius ir nuolat veikiančios pramonės įmonės. Tačiau šiuo metu čia generuojama labai mažai elektros. Pavyzdžiui, visų kogeneracinių elektrinių, veikiančių CŠT sistemose, tik apie 400 gigavatvalandžių (GWh) per metus, ir tai tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Energetikų skaičiavimu, maksimaliai panaudojus šilumos ir elektros kogeneraciją, esant dabartiniam šilumos poreikiui, būtų galima gaminti iki 1000 GWh stabilios „žalios" elektros. Taip sumažintume importuojamos elektros kiekius ir būtų paprasčiau subalansuoti saulės ir vėjo elektrinių galios "šokinėjimus". Be to, nuosavi elektros generatoriai labai padidintų tokių objektų atsparumą įvairiems elektros sistemos sutrikimams, kurie šiais neramiais laikais tampa tikėtini. Efektyvios kogeneracijos vystymui reikia kuo didesnės centralizuotos šilumos rinkos. Tuo tarpu valstybė menkai skatina šilumos tinklų konsolidaciją ir plėtrą, o kartais net remia vartotojų atsijungimą nuo jų.

Sinergija tarp šilumos ir elektros kogeneracijos plačiai panaudojama Skandinavijos šalyse, tačiau Lietuva šiuo požiūriu gerokai atsilieka. Kad mažiau pinigų išleistume importuojamai elektrai gal verta labiau paskatinti šiuolaikinių stabilios generacijos elektrinių statybą? Ypač pakeičiant jomis jau susidėvėjusius biokurą naudojančius šildymo katilus.

Galimybės yra, bet...

Miestus šiluma aprūpinančios įmonės, pramonės ar paslaugų bendrovės, naudojančios daug garo ar karšto vandens, galėtų būti puikūs stabilios elektros generatoriai savo (ir ne tik) poreikiams tenkinti, ir tuo pačiu pagerintų viso šalies elektros sektoriaus tvarumą. Juo labiau, kad šiais laikais prieinamos visiškai naujos elektros generavimo technologijos, kurias galima panaudoti netgi mažose katilinėse. Pavyzdžiui, Organinio Renkino ciklo modulis gali gaminti elektrą naudodamas tiesiog karštą vandenį, paimamą iš šildymo katilo. Biodujos, gaunamos pirolizuojant medienos skiedrą, gali būti panaudojamos gerai žinomuose elektros generatoriuose su vidaus degimo varikliais ir t.t. Šie įrenginiai prieinami rinkoje ir galėtų papildyti didžiųjų kogeneracinių elektrinių parką.

Kas trukdo tai padaryti Lietuvoje? Manytina, kad pagrindinė kliūtis – tai Lietuvoje įsigalėjęs požiūris, jog energetikoje viską išspręs primityvi konkurencija. Deja, tiek anksčiau, tiek energetinės krizės laikotarpiu paaiškėjo, kad konkurencijos galimybės miestus aprūpinant energija yra ribotos. Kai energijos gamintojų per mažai – nėra konkurencijos, kai per daug - uždaroje rinkoje visi nebetelpa ir bankrutuoja. Taigi, galvojant apie tvarų energetikos – komunalinio ūkio kompleksą miestuose reikia atsakingiau planuoti energijos šaltinius, jų galią, išdėstymą, užtikrinant investicijų grąžą ir t.t. Tvariam planavimui reikia keisti reguliacinę aplinką, vystymą vertinti kompleksiškai ilgalaikėje perspektyvoje, pagal suminį rezultatą, nepasiduodant atskirų verslo subjektų spaudimui. Žinoma, tam reikia ne tik politinės ir administracinės valios, bet ir valstybės įstaigų kompetencijos bei atitinkamų sprendimų. Primintina, kad reguliuojami energetikos sektoriai labai priklauso nuo valstybės reguliavimo.