Traukos taškas
Posakį apie porų santykius, kuriuos kaip ir sugedusius daiktus reikia taisyti, bet ne naujais keisti, puikiai iliustravo viešnagė kūrybos namuose „K.I.N.A.S. Panemunė“. Kone šimto metų senumo mediniame name iniciatyvūs miestiečiai ne tik įpučia gyvybę seniems daiktams, kuriuos kiti be gailesčio trenktų į šiukšlių dėžę, bet ir sėkmingai įgyvendina įvairius projektus, vienija miestiečius bendrai veiklai.
„Pradėkime nuo mūsų dirbtuvių“, – peržengęs slenkstį, jau kelerius metus Panemunėje gyvenantis, darnaus vartojimo ir antrinio dizaino idėjas plėtojantis, švaresnės ir sveikesnės aplinkos kūrimu besirūpinantis kaunietis Giedrius Bučas pakvietė užeiti į erdvias patalpas, apie kurias, ko gero, svajotų ne vienas meistras.
Dirbtuvėse, geriau žinomose pavadinimu „Kūrybos kampas 360°“, skirtingo aukščio lentynose suskaičiavau bent kelias dešimtis išrikiuotų dėžių su užrašais. Vienose jų glaudėsi plastikiniai vamzdeliai, elektros jungikliai ir virvės, kitose buvo sudėtos durų rankenos, spynos, popieriaus lapai ir seni paveikslų rėmeliai. Sienos čia buvo nukabinėtos elektriniais gręžtuvais, plaktukais, pjūklais, obliais, atsuktuvais, lipnios juostos ritiniais, švitrinio popieriaus diskais, o ant grindų plačiai gulėjo dažų kibirėliai ir seni šviestuvai. Kiek tolėliau kabojo nenaudojamas lietsargis, atremtos į sieną stovėjo ne vieną žiemą mačiusios slidės, o ant spintos – į vaikystę nukėlę pirmieji pieno tetrapakai – piramidės formos kartotinės pakuotės.
Suneštinis turtas
Visas „turtas“ – suneštinis. Kažkam po remonto liko puskilogramis varžtų, nepanaudoti elektros kištukai, klijų pakuotė ar glėbys lentelių. Kažkas į dirbtuves nusprendė atgabenti gitarą su nutrūkusiomis stygomis, žalvarinę dūdą, kampe dūlančią ir dulkes renkančią pašto dėžutę, rūsyje ilgą laiką besimėtančią riedlentę ar aprūdijusius motociklo sparnus. Pastarieji, kaip netrukus sužinojau, bus perdaryti į modernius šviestuvus, o riedlentė savo gyvenimą tęs kaip sieninė lentyna. Smėliavimo būdu nuvalęs vienos miestietės atiduotą metalinę pašto dėžutę, dirbtuvių siela Giedrius suko galvą, kaip pritvirtinti nulūžusį liežuvėlį, kad daiktas galėtų atlikti savo funkciją – laiškais ir laikraščiais džiuginti naująjį savininką.
Šiuo metu ant žemės gulintys, vėliau pritvirtinti prie lubų šviesa dalysis ir sietynai. Kai tik turės daugiau laiko, tuo žada užsiimti pats Giedrius.
„Štai, vieną jau pradėjau surinkinėti. Panaudojau kelių tokių pačių sietynų molines detales“, – baigęs darbus, G.Bučas šviestuvą pakabins už sienos esančiose patalpose.
Anuomet jose buvo klasė, o netolimoje ateityje čia veikiausiai bus įrengtos patalpos, kuriose galės vykti įvairios kūrybinės popietės.
Laukiami visi
Tądien, kai susitikome su Giedriumi, dirbtuvės buvo tuščios, tačiau labai dažnai čia galima sutikti įvairaus amžiaus bendruomenės narius: garbaus amžiaus damą, remontuojančią sulūžusią kėdę, moksleivį, tvarkantį savo dviratį, senelį su anūku, kalantį inkilą žiemojantiems paukščiams, ar namus įsirenginėjančią porą, kuri kambarį nusprendė papuošti savo pačios rankomis kurtais akcentais. Iš anksto užsiregistravę ir suderinę laiką, čia laukiami ne tik Panemunės, bet ir kitų rajonų gyventojai. Vienu metu patalpose gali būti apie penkis žmones.
„Ne veltui mūsų plakate, kuris, beje, specialiu gamtą tausojančiu spausdintuvu išspausdintas ant panaudoto popieriaus, rašome, kad mūsų durys atviros bendrauti, kurti ir veikti kartu“, – kūrybos namų ir kūrybinių dirbtuvių misiją darsyk pabrėžė G. Bučas.
Dirbtuvių įkūrėjai nėra nustatę konkretaus dalyvio mokesčio. Mokėti ar ne, o jei taip – kiek, yra laisvas kiekvieno lankytojo pasirinkimas. Be to, čia pripažįstami ir mainai – už apsilankymą dirbtuvėse galima atsilyginti daiktais arba rankų darbu, tarkime, galima padėti tvarkyti kūrybos namų patalpas.
Keičia žmonių mąstymą
Mintis įkurti tokias dirbtuves gimė prieš kelerius metus. Įvykius paspartino žinia apie nenaudojamą buvusį Panemunės bendruomenės centro pastatą, kurį keli entuziastai pavertė daugiafunkciu bendruomenės santalkos centru.
„Daugybę metų užsiimu neformaliu švietimu darnaus vartojimo ir tvarumo srityje, aplinkos švarinimu. Todėl pirmiausia sugalvojau čia įrengti nekomercines bendruomenės dirbtuvėles, kuriose visi norintieji galėtų pasinaudoti įrankiais, medžiagomis, kad galėtų prikelti savo daiktus antram gyvenimui“, – G. Bučas neabejojo, kad tokių dirbtuvių atsiradimas prisideda ne tik prie aplinkos tausojimo, bet ir prie mąstysenos pokyčių.
Savo rankomis sutvarkę daiktą, žmonės jį labiau saugo ir neskuba apsikrauti naujais, neretai pigiais ir trumpai tarnaujančiais daiktais.
Malonus ir pats kūrybos procesas, išlaisvinantis fantaziją ir leidžiantis kurti pačius netikėčiausius daiktus, tarkime, stalinę lempą, kurios gaubtas pagamintas iš aliejaus skardinės arba nupjauto stiklinio butelio, drabužių kabyklą iš nebenaudojamų šakučių, daugkartinio naudojimo pirkinių krepšelį, siūtą iš senos užuolaidos arba pintą iš nebenaudojamų virvelių.
Kitokie gimtadieniai
Nors šiuo metu pagrindinė dirbtuvių funkcija prikelti senus daiktus arba patiems pasigaminti naujus iš antrinių žaliavų, čia planuojama organizuoti ir žaliuosius gimtadienius. Priešingai nei spalvotų kamuoliukų, čiuožyklų ir interaktyvių ekranų prikimštuose žaidimų kambariuose, kur po švenčių į šiukšlių kibirus keliauja dešimtys vienkartinių lėkščių, puodelių ir stalo įrankių, dirbtuvėse bus naudojami daugkartiniai indai, o gimtadienio svečiai bus kviečiami sukaktuvininką apdovanoti savo rankomis kurtomis dovanomis.
G. Bučas neabejojo, kad panašaus pobūdžio renginiai galėtų sudominti ne tik jauniausius, bet ir vyresnio amžiaus miestiečius. Taip žaliosios idėjos pasklistų plačiau ir paliestų daugiau žmonių: vaikus mokytų, o suaugusiesiems primintų, kad vartojimas reikalingas, tačiau besaikis vartojimas – ne. Sąmoningai jo atsisakius galima gyventi geriau ir patirti kur kas didesnį malonumą.
„Visuomenę turime pradėti ugdyti nuo mažiausių piliečių. Mes turime auginti atsakingą ir pilietišką asmenybę – laisvą kurti, reikšti savo mintis ir idėjas, neįspraustą į kažkokius rėmus“, – pašnekovas apgailestavo, kad masėms pritaikytos technologijos atlieka dvigubą vaidmenį. Iš dalies jos lengvina gyvenimą, tačiau riboja mąstymą ir neprisideda prie kūrybingumo. – Aš nesakau, kad to nereikia. Reikia, tačiau su saiku. Todėl mes patys turime kurti sau aplinką.“
Svarbiausia, nepamiršti, kad pradėjus vartoti daugiau, nei reikia, dingsta bet kokios ribos. Asmeninė kreditinė kortelė leidžia pirkti daugiau, nei uždirbame. Reklamos subtiliai pakeičia mūsų troškimus, susijusius su materialiais daiktais. O dėl mus supančios vartotojiškos kultūros besaikis vartojimas ima atrodyti natūralus ir normalus.
Filmuojamos laidos
Antrą jaunystę suteikę ne vienam senam daiktui, kūrybos namų „K.I.N.A.S. Panemunė“ šeimininkai gaivina ir 1930-aisiais statytą pastatą su visa jo istorija. G. Bučas juokavo, kad prabilusios sienos nenustotų kalbėti apie kadaise čia buvusio kino teatro lankytojus, gerąsias vienuoles ir išdykusius mokinius, anuomet į pakampes mėčiusius negyvas žiurkes. Tvarkydamas patalpas, už vieno iš aštuonių židinių radęs sudžiūvusį graužiką, kuris dabar stovi lentynoje, Rokas suprato, kad visos šios istorijos ne iš piršto laužtos.
„Eime toliau, parodysiu kitas pirmojo aukšto erdves“, – už nugaros palikęs prie durų pritvirtintą medinį paukštelį, su rankų darbo skrajutėmis G. Bučas pravėrė dar vienas duris, o tada stabtelėjo nedidelėje salėje. Anksčiau čia buvo dvi klasės, kurias skyrė pastatomos lentos. Prieš renginius jas mokiniai išnešdavo į koridorių, o jų vietoje pastatydavo kėdes.
„Kai pastate buvo įrengtas kino teatras, šioje salėje taip pat vyko filmų peržiūros. Lygiai taip pat kaip ir dabar“, – vienintelis skirtumas, tarp to, kas buvo anksčiau ir yra dabar, anot G. Bučo, yra kėdės. Kūrybos namų „K.I.N.A.S. Panemunė“ įkūrėjai jų atsisakė, o prieš kiekvieną kino seansą ant grindų patiesia kilimą ir ant jo sumeta pagalvėles. Tiesa, iki visiškos pilnatvės salei stinga susukamo projektoriaus ekrano. Dabar jo funkciją atlieka apgręžiamas reklaminis stendas.
Už laikino ekrano paslėpti pripučiami jogos kamuoliai išdavė, kad čia vyksta mankštos, o ant sienų sukabinti laikikliai leido suprasti, kad netrukus salėje bus galima išvysti ir piešinių parodas. Beje, tądien, kai susitikome su Giedriumi, šioje salėje buvo filmuojama laida „Gimę tą pačią dieną“.
„Persikėlę į Kauną, neturėjome patalpų, todėl, kai Giedrius mums pasiūlė, atvykome net nežiūrėję“, – laidos kūrėja Danutė Nicolas tikino, kad geresnės filmavimo vietos negalėjusi net susapnuoti.
Nors žiemą čia vėsoka, viską atperka autentiška medinuko atmosfera – nekeistos durys su savo ornamentais, girgždančios grindys, kokliniai židiniai, skleidžiantys malonią šilumą.
Aukštas su istorija
„Jūs dar nematėte antro aukšto! Štai ten tikrai sustojo laikas“, – praskleidęs sunkias medžiagines užuolaidas, G. Bučas pakilo mediniais laiptais į viršų. Anuomet čia buvo įrengtas direktoriaus kabinetas, vienuolių ir kunigo kambariai. Tai, kad čia gyveno Dievo tarnai, iki šiol mena palikti asmeniniai daiktai – sutana su viena pamesta saga, keliolika rankų darbo rožinių, mediniai kryželiai, knygos, paveikslai su šventaisiais.
Antai viename kambaryje likęs minkštasuolis su kėdėmis, indauja ir gėlėmis puoštas servizas, senas radijo imtuvas, rašomasis stalas, tebeveikianti krosnis.
Iki šiol antrame aukšte sėkmingai vyko įvairūs meniniai performansai, o ateityje, jei viskas klostysis pagal planą, čia turėtų būti įrengti kambariai, skirti trumpalaikei nuomai. Kardinalių pokyčių juose nenumatyta. Anot pokyčių lyderio ir vieno iš kūrybos namų įkūrėjo, čia bus atliktas tik kosmetinis remontas ir išsaugotos visos autentiškos detalės. Kauno svečiams tai leis pažinti medinuko saugomą istoriją, o dirstelėjus per langą pamatyti romantišką miesto dalį, esančią kairiajame Nemuno krante priešais Žemuosius Šančius.
„Jei tik norės, galės ir kokį bulvių plokštainį išsikepti“, – eidamas pro šalį, krosnį ranka pliaukštelėjo G. Bučas.
Beje, tame pačiame aukšte planuojama ir „stotelė“ piligrimams. Čia jie ras šilumą, pastogę virš galvos nakčiai ir minkštus čiužinius.
