Prieš keletą metų sostinėje gyvenanti Mila Monk iš esmės pakeitė gyvenimą. Gausybė moters turėtų darbų ir atsakomybių galiausiai virto nerimu ir perdegimu. „Perdegimas yra pavojingas tuo, kad tu negali pailsėti, nes nemoki ilsėtis. Tai yra protinį darbą dirbančių žmonių bėda“, – sako Mila. Į Lietuvą atvykęs mokslininkas iš Japonijos atvėrė jai akis – jauna moteris suprato, kad nusiraminimo, jėgų ir sveikatos galima pasisemti miške.

Nukirstas miškelis po langais

Ji pamena, kad įvykus emociniam perdegimui, ieškojo būdų, kaip sau padėti. „Supratau, kad vaistai šiuo atveju nėra geriausias sprendimas. Beieškodama, kaip išeiti iš to perdegimo, atradau, kad vienas iš veiksmingų būdų, kuris jau kelis dešimtmečius taikomas Azijos šalyse ir tik prieš kelerius metus įžengė į Europą – tai yra gamtos terapijos. Jų yra visokių, o miško terapija yra viena iš gamtos terapijos rūšių“, – pasakoja Mila.

Miškas
Miškas
© Autorių nuotr.

Dar vienas įvykis, paskatinęs ją atidžiau pažiūrėti į miško terapiją – iškirsti po jos langais augę medžiai. „Mane tai labai stipriai paveikė emociškai, tai buvo gedulas, trauma, jaučiausi sugniuždyta kaip po didelės netekties. Ir supratau, kad nelabai galiu kam papasakoti, kokia mano savijauta, nes čia gi medžiai, ne žmogus. Medžiai yra kertami, o ypač mieste. Kažkas man net mestelėjo – miestas tai čia tau ne miškas, nori medžių važiuok į mišką. Tada pagalvojau ar čia man tikrai kažkaip negerai su galva, gal aš per jautri ar iš tikrųjų žmogui, kad gerai jaustųsi, reikia tinkamo vaizdo pro langą, reikia gyventi prie gamtos“, – savo tuometinę savijautą prisimena moteris.

Japonų tyrimai

Dabar Mila yra miško maudynių gidė, vadovauja įkurtam miško terapijos ir edukacijos centrui. „Japonai pirmieji pradėjo daryti mokslinius tyrimus šioje srityje, jie tyrinėja kaip konkrečiai miškas veikia žmogaus savijautą: psichinę ir fizinę būsenas. Būtent japonų tyrimais paremtos dauguma gamtos terapijų. Japonai tyrimus vykdo jau daugiau nei 40 metų, jie apie miško poveikį žmogui turi sukaupę daugiausia duomenų pasaulyje, – pasakoja ji. – Japonai sako, kad miške mus veikia veiksnių visuma. Miškas yra ekosistema, vieno kažkokio veiksnio neišskirsi, o ir miškai skirtingi. Nustatyta, kad žmogui esant miške sumažėja kraujospūdis, organizme mažėja streso hormonų, stebimas imuninės sistemos ląstelių suaktyvėjimas“.

Pasak Milos, idealiausiai žmogus jaučiasi sengirėje. „Japonai sako, kad sengirėje visi žmogaus kūno parametrai iš karto pasikeičia į labai teigiamą pusę. Kuo miškas didesnis, tankesnis ir senesnis, tuo stipresnis teigiamas poveikis žmogui“, – sako miško maudynių gidė.

Ji pridūria, kad žvelgiant realistiškai, visi negalėsime susikelti gyventi į sengires. „Mes tiek sengirių neturime, o jei ir užplūstų visi tas sengires, joms tai neišeitų į naudą. Tikrai nereikia visiems dabar apsigyventi miškuose. Mums reikia savo miestus pritaikyti prie komfortiškesnio gyvenimo žmogui: turėti daugiau žalių zonų, apželdinti pastatus“, – kalba moteris.

Jos manymu, laikas mūsų didžiųjų miestų vadovams atsikvošėti ir liautis kirsti miesto medžius ar versti esamus parkus žaliomis pievelėmis. Mila sako – daugybė Vakarų Europos miestų jau plešia asfalto trinkeles ir atkūrinėja miškų plotus miestuose.

Moteris dažną kamuojantį sindromą išsigydė be jokių vaistų: akis atvėrė mokslininkas iš Japonijos
© DELFI / Laimonas Jankauskas

„Jei atsižvelgtume į naujausius tyrimus, suprastume, kaip miestus pritaikyti žmogui, kad žmonės juose jaustųsi gerai. Juk svarbiausia turėtų būti žmogaus savijautos klausimas, o ne pastato gražumas“, – įsitikinusi Mila.

Kaip būti miške, kad vyktų terapija

Mila teigia, kad sostinės gyventojai tikrai nesunkiai gali miesto parkuose rasti miškų. „Miške yra grynas oras, nes medžiai išskiria lakiuosius junginius. Jie teigiamai veikia žmogų vos tik jis atsidūria miške. Taip pat miškingose vietovėse yra didesnė santykinė oro drėgmė, tai irgi teigiamai veikia mūsų savijautą“, – sako moteris.

Tačiau norint, kad miško poveikis būtų optimalus fiziniam kūnui ir psichikai, pasak Milos, būtina po mišką vaikščioti dėmesingai. „Miško terapiją japonai pavadino miško maudynėmis – šinrin joku. Šinrin – reiškia miškas, joku – maudytis. Tad japonai sako, kad šinrin joku – tai panardinti pojūčius į miško atmosferą. Labai poetiškai“, – šypsosi miško gidė.

Ji vardija paprastas miško terapijos taisykles:

• tam, kad būtų optimalus poveikis, reikia vaikščioti lėtai, dirbtinai sulėtinti kūną ir tarsi neturint tikslo, tiesiog mėgautis buvimu toje vietoje;

• miške reikia praleisti bent 2 valandas, poveikis prasideda po 20 min.;

• per tas dvi valandas nueiti ne daugiau dviejų kilometrų.

Moteris dažną kamuojantį sindromą išsigydė be jokių vaistų: akis atvėrė mokslininkas iš Japonijos
© Shutterstock

„Toks lėtas vaikščiojimas susitelkiant į pojūčius leidžia patirti gilaus poilsio, atsipalaidavimo jausmą ir sumažinti patiriamą stresą. Japonų sukurta metodika leidžia užmegzti ryšį su aplinka. Miško terapijos užsiėmimai turi ir aplinkosauginį poveikį. Kai užmezgi teigiamą ryšį su kažkuo, mažai tikėtina, kad norėsi tai niokoti ar skriausti. Dėl to tai yra tvari praktika, taip ugdomas žmonių sąmoningumas ir noras išsaugoti savo aplinką. Dažniausiai žmonės sako, kad per tas dvi valandas jie pailsi kaip per visą savaitgalį. Susitelkimas į kūno pojūčius leidžia nurimti protui“, – pasakoja Mila.

www.DELFI.lt