Kaltųjų dėl klimato kaitos paieškos – itin sudėtingas procesas. Ir jis tampa dar sudėtingesnis bandant atsakyti į klausimą, kas turėtų atlyginti jos žalą ir nuostolius, rašo BBC.

Gyvenimas apvirto aukštyn kojomis

2017 metų rugsėjį, nedidelei Karibų jūros salai Barbudai smogus penktos kategorijos uraganui Irma (vėjo greitis siekė ir 300 kilometrų per valandą), Johnas Mussingtinas buvo priverstas apleisti savo namus ir likimo valiai palikti numylėtas bites.

„Tai buvo siaubinga. Žmonės traumuoti visam likusiam gyvenimui. Daugybė pastatų liko be stogų, neturėjome elektros. Galvojome tik apie vieną vienintelį dalyką – kaip išgyventi dar vieną dieną“, – prisimena jūrų biologas ir Barbudos vidurinės mokyklos direktorius J. Mussingtonas.

Nuo Irmos nukentėjo visi salos statiniai iki vieno, net 23 proc. apgadinti negrįžtamai. 2018 metais atliktas tyrimas atskleidė, kad klimato kaita didina uraganų, įskaitant ir Irmos, griaunamąją galią, o kritulių kiekis pastaruoju metu išaugo nuo 5 iki 10 proc.

Pirminį šoką dar sustiprino žinia, kad visi 1800 Barbudos gyventojų visam mėnesiui bus perkelti į kaimyninę Antigvos salą. J. Mussingtonas sako, kad jo gyvenimas visai neperdedant apvirto aukštyn kojomis.

Uraganas Irma
Uraganas Irma
© Shutterstock

„Atsidurti Antigvoje mums visiems buvo didžiulis sukrėtimas. Sukome galvas dėk savo ūkių, gyvūnų ir verslų, o tai trukdė atsigauti. Pats laikau bites, iš mano avilių nieko neliko. Praradau verslą. Ir ne aš vienintelis – dauguma ūkininkų ir žvejų liko be savo gyvenimo, be pragyvenimo šaltinio“, – teigia J. Mussingtonas.

„Kai valstybės kylančiam vandens lygiui ir vis stiprėjančioms stichijoms priverstos aukoti savo salas, jos praranda dalį savo kultūros ir tradicijų. Prie tokių dalykų įprasti ar prisitaikyti paprasčiausiai neįmanoma“, – sako Mažų salų valstybių aljanso (AOSIS) žalos bei nuostolių atlyginimo koordinatorė Le Anne Roper.

Tikisi atsilaikyti

Barbudos gyventojams jų biologinės įvairovės ir gamtos naikinimas prilygsta jų pačių gyvenimo griūčiai.

„Visa mūsų kultūra, tapatybė ir gyvenimo būdas tiesiogiai susiję su gamta ir gamtos ištekliais. Tai mūsų kaip Barbudos žmonių identiteto dalis“, – paaiškina J. Mussingtonas ir priduria, kad dauguma salos gyventojų didžiąją laisvo laiko dalį praleidžia lauke, žvejodami, medžiodami ir stovyklaudami.

Apgadinti pastatai ir prarasti darbai – ne visos klimato kaitos nulemtų ekstremalių oro sąlygų aukos. Nuo Barbudos iki Fidžio – pavojuje atsidūrė ištisos kultūros. Pasitelkusios per skaudžią patirtį sukauptas žinias, naujas technologijas ir tarptautinės pagalbos viltį šios mažos salos tikisi atsilaikyti.

Nesugebėjimas užtikrinti būtino finansavimo kainuoja mūsų bendruomenių žmonių gyvybes ir gyvenimą. Mia Mottley

Mažų salų valstybių aljansas, kuris derybose dėl kovos su klimato kaita atstovauja 39 mažų salų interesams, pirmą kartą žalos ir nuostolių atlyginimo klausimą iškėlė dar 1991 metais, kone iškart po susikūrimo, kai paragino padėti saloms, kurioms grasina kylantis vandens lygis. Turtingosios valstybės tokiems raginimams nepasidavė, argumentuodamos, kad problemai spręsti pakanka humanitarinės pagalbos iniciatyvų.

Uraganas Irma
Uraganas Irma
© Shutterstock

Ateinančius 30 metų arti vandens esančios salos valstybės ir kitos nuo klimato pokyčių priklausomos šalys nesiliovė prašiusios turtingųjų šalių paramos kovoje su stichinėmis nelaimėmis, pavyzdžiui, karščio bangomis, uraganais ir potvyniais, bei lėčiau vykstančiais klimato kaitos lemtais pavojais, tokiais kaip kylantis vandens lygis. Jų teigimu, būtent ekonomiškai tvirčiausios šalys privalo padengti klimato kaitos nuostolius ir kompensuoti žalą, nes būtent jos atsakingos už 80 proc. emisijų.

BVP mažės daugiau nei dvigubai

Per Jungtinių Tautų (JT) klimato kaitos konferencijos (COP26) pasaulio vadovų susitikimą Glazge besivystančios šalys aršiai kovojo dėl specialaus patirtos žalos ir nuostolių finansavimo instrumento – oficialaus organo, įkurto po Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos sparneliu, teiksiančio finansinę paramą nukentėjusioms šalims. Deja, bet galutiniame susitikimo Glazge pakte apie lėšas, kurio būtų skirtos besivystančių šalių dėl klimato kaitos patiriamos žalos ir nuostolių atlyginimui, neužsimenama.

Klimato derybose Barbadoso ministrė pirmininkė Mia Mottley pasaulio lyderiams sakė, kad prašyti klimato krizės priešakinėse linijose atsidūrusių šalių, pavyzdžiui, salų valstybių, mokėti už klimato kaitos padarinius yra tas pats, kaip „prašyti nuostolius atlyginti ne į avariją patekusio automobilio vairuotojo, o keleivių“.

Mums nebereikia matyti kančios, kad galėtume padėti finansiškai. Sarah Klassen

„Nesugebėjimas užtikrinti būtino finansavimo kainuoja mūsų bendruomenių žmonių gyvybes ir gyvenimą“, – sakė M. Mottley ir pridūrė, kad jos vertinimu tai „amoralu“ ir „neteisinga“.

Pažeidžiamos valstybės teigia, kad finansinės ir techninės paramos reikia jau dabar, nes mirtini klimato kaitos pavojai, kurių planetai šylant tik daugės, jau čia. Kaip teigiama naujausioje Tarpvyriausybinės klimato kaitos grupės ataskaitoje, „kiekvienas papildomas pusė laipsnio pastebimai sustiprina ir padažnina“ ekstremalias oro sąlygas, pavyzdžiui, karščio bangas, liūtis ir sausras.

Fidžis
Fidžis
© AFP/ Scanpix

„Daugiau nebegalima ignoruoti tokio poveikio. Dabar tai jau vyksta ir išsivysčiusiose šalyse“, – sako Karibų tyrėja iš „Climate Analytics“ Adelle Thomas, turėdama omenyje liepą Vokietijoje vykusius potvynius, pražudžiusius daugiau nei 200 žmonių ir padariusios 5 mlrd. eurų žalos ekonomikai.

„Christian Aid“ atliktas tyrimas pateikia tikslių skaičiavimų, kokį ekonominį poveikį klimato kaita turės 65 pažeidžiamiausioms pasaulio valstybėms: jeigu pasaulinė temperatūra pakils 2,9 laipsnio, tuomet 2050 metais jų BVP bus sumenkęs 20 proc., o iki 2100 metų net 64 proc. Po lapkritį vykusios Jungtinių Tautų kovos su klimato kaita konferencijos nutarta stengtis politiniais sprendimais pasaulį priversti nešilti daugiau nei 2,4 laipsnio.

Stotis ant kojų turi nedelsdami

Kiekvienais metais Fidžiui tenka ekstremalių išbandymų – pradedant galingais ciklonais ir baigiant vis ilgiau užsitęsiančiomis sausromis, sako Fidžio ambasadorius Jungtinėms Tautoms Satyendra Prasadas.

„Vien trys pastarųjų metų įvykiai nubraukė dešimtadalį mūsų ekonomikos, o tuo metu dar kovojome ir su COVID-19. Tai esminis didelių ir mažų valstybių skirtumas“, – sako S. Prasadas.

2021 metais Fidžyje pradėjo veikti parametrinė draudimo schema (prie jos prisideda ir JT agentūros), ji siūlo iškart po nelaimės skubias išmokas skurdžiai gyvenančioms moterims ir kitoms pažeidžiamoms bendruomenėms. Konkrečiam tikslui skirta finansinė parama padeda po katastrofos nedelsiant stotis ant kojų, džiaugiasi S. Prasadas.

Šalies valdžia taip pat į naujus namus toliau nuo kranto perkėlė 20 tūkst. žmonių iš 45 pakrančių bendruomenių, tokiu būdu jie apsaugoti nuo kylančio vandens lygio. Lėšų pavyko surinkti per Fidžio aplinkos apsaugos ir klimato adaptacijos mokestį. „Tai ne vien persikėlimas į naujus namus. Tai ir naujų kelių, mokyklų poreikis, elektros tiekimas – viskas, be ko neįsivaizduojamas orus gyvenimas“, – priduria ambasadorius.

Nuolatinis spaudimas po ekstremalių įvykių kuo greičiau atsistoti ant kojų praktiškai nepalieka Fidžiui jokių galimybių investuoti į švietimą, sveikatos priežiūrą ir infrastruktūros vystymo projektus. „Mes išleidžiame daugiau pinigų mokyklų remontui ir atstatymui po stichijų nei pačiam švietimo procesui tobulinti“, – skundžiasi S. Prasadas ir priduria, kad sveikatos priežiūrai skirtos lėšos dabar atitenka socialinėms paslaugoms, reikalingoms padėti pažeidžiamoms bendruomenėms susidoroti su dėl klimato kaitos patirtais išbandymais.

 COP26
COP26
© Scanpix / Reuters

Pakistane vykdomas bandomasis projektas, už kurį atsakingas „Start Network“ – penkiasdešimties humanitarinės pagalbos ir pelno nesiekiančių organizacijų susivienijimas. Juo siekiama neleisti ekstremalioms oro sąlygoms sukelti alkio ir skurdo problemų, o tai įmanoma padaryti laiku pastebėjus perspėjančius ženklus ir ėmusis veiksmų.

Pasitelkęs palydovų darytas nuotraukas ir statistines simuliacijas, įrankis prognozuoja, kada smogs stichinė nelaimė, pavyzdžiui, sausra ar potvynis, ir informuoja apie būtinybę imtis veiksmų – pasirūpinti lėšomis ir reikiama technine pagalba. Tai leidžia pažeidžiamoms bendruomenėms pasirūpinti skubaus atsako planais ir iki minimumo sumažinti galimą žalą. Šis įrankis, sėkmingai numatęs gresiantį sausringą laikotarpį, sudarė sąlygas Pakistano bendruomenėms laiku pereiti prie sausroms atsparių javų, sukaupti vandens atsargų ir likus mėnesiui iki sausros paskiepyti galvijus.

Kai valstybės kylančiam vandens lygiui ir vis stiprėjančioms stichijoms priverstos aukoti savo salas, jos praranda dalį savo kultūros ir tradicijų. Prie tokių dalykų įprasti ar prisitaikyti paprasčiausiai neįmanoma. Le Anne Roper

„Tai labai veiksmingo, konkretaus ir greito atsako dar prieš pasirodant grėsmei pavyzdys“, – džiaugiasi tinklo stichinių nelaimių rizikos finansavimo koordinatorius Pakistane Amjadas Ahmadas.

Pirminiai rezultatai džiuginantys, sako M. Ahmadas. Mažiau vaikų buvo priversti mesti mokyklą, mažiau šeimų turėjo keltis į miestus ir ieškoti ten bent kažkokio darbo. Bendruomenės taip pat džiaugiasi galimybe gauti finansavimą dar prieš ištinkant nelaimei.

„Mums nebereikia matyti kančios, kad galėtume padėti finansiškai. Šventai tikime, kad prevenciniai veiksmai yra vienas iš praktiškiausių būdų, kaip humanitarinės pagalbos teikėjai gali spręsti klimato kaitos žalos problemas“, – tikina „Start Network“ patarėja strategijos ir sąmoningumo didinimo klausimais Sarah Klassen.

Atsakomybės problema

Tokioms iniciatyvoms sėkmingai įgyvendinti reikalingos techninės žinios ir, kas svarbiausia, pinigai joms finansuoti. Svarbiausias klausimas skamba taip: kam tokiais atvejais reiktų išrašyti sąskaitą?
Turtingos šalys, įprastai atsakingos už didžiausią istoriškai susiklosčiusių emisijų dalį, baiminasi, kad bus pripažintos atsakingomis už dešimtmečius generuotą taršą. Kai 2015 metais į Paryžiaus susitarimą buvo įtrauktas žalos ir patirtų nuostolių aspektas, Jungtinėms Valstijos siekė, kad būtų įtraukta ir nuostata, kurioje teigiama, kad susitarimas „nesusijęs ir nesudaro pagrindo jokiai atsakomybei ar kompensacijai už žalą“.

Diskusija dėl atsakomybės ir kompensacijos už žalą pavertė žalą bei patirtus nuostolius „politiniu tabu“ ir atvedė derybas į akligatvį, sako A. Thomas.

Uraganas Irma
Uraganas Irma
© Shutterstock

Nepaisant fakto, jog per lapkričio klimato kaitos derybas Glazge buvo pasirašyta „itin ambicinga koalicija“ su mažomis salomis valstybėmis ir pažeidžiausiomis šalimis, Jungtinėms Valstijos ir Europos Sąjunga užkirto kelią jų siūlymui dėl žalos bei patirtų nuostolių finansavimo priemonės. Paklaustas, kodėl Amerika nepritarė tokios priemonės įgyvendinimui, specialusis Vašingtono pasiuntinys klimato kaitos klausimais Johnas Kerry žurnalistams pareiškė: „Mes labai atsargiai vertiname atsakomybės klausimą ir tai, kuo jis gali baigtis“.

Fidžio ambasadorius S. Prasadas sako, kad politinės derybos neturėtų užsižaisti su tokiais galvosūkiais. „Svarbiausias dalykas turėtų būti ilgalaikės problemų sprendimų paieškos, o ne diskusijos, kas turėtų ką kompensuoti, ir kas už kurią dalį čia atsakingas“.

Reikia tiek išteklių, kiek tokios šalys kaip mūsų negali sau leisti. S. Prasadas

Parama kompensuojant žalą bei patirtus nuostolius nėra altruizmas, sako šiuose klausimuose besispecializuojanti „Climate Analytics“ tyrimų vadovė Olivia Serdeczny: „Tam tikra prasme išsivysčiusios šalys tai daro iš savų paskatų. Jos nenori, kad besivystančių valstybių politinės sistemos būtų destabilizuotos ir joms tektų spręsti dar vieną problemą – klimato kaitos migrantų“.

Kiek gi reikia?

Skaičiuojama, kad pažeidžiamoms šalims kiekvienais metais reikia mažiausiai 300 mlrd. dolerių tam, kad 2030 metais jos jau būtų pajėgios įveikti žalos ir patirtų nuostolių padarinius. Besivystančios valstybės tikina, kad atsigavimui skirtos lėšos – ne tas pats, kas prisitaikymui prie besikeičiančio klimato numatytas finansavimas, patenkantis į visuotinio kovos su klimato kaina finansinio įsipareigojimo rėmus.

„Reikia tiek išteklių, kiek tokios šalys kaip mūsų negali sau leisti. Mums reikalingas nuoseklus ir konkretus finansavimas kompensuojant žalą ir patirtus nuostolius“, – sako S. Prasadas.

Glazge lapkritį vykusioje JT klimato konferencijoje Škotija tapo pirmąja šalimi pasaulyje, nusprendusia skirti konkrečių lėšų žalos atlyginimui ir nuostoliams padengti – ji pažadėjo 2 mln. svarų padėti klimato krizės priešakinėse juostose atsidūrusioms bendruomenėms. Nors suma ir nedidelė, bet pati iniciatyva – itin svarbi ir simboliška. Deja, kitos šalys Škotijos pavyzdžiu pasekti nepanoro.

Visgi, derybose pasiektas ir šioks toks progresas: turtingiausios šalys sutiko finansuoti vadinamąjį „Santiago Network“ – dar 2019 metais sukurtą mechanizmą, skirtą užtikrinti techninę pagalbą žalą ir nuostolius patiriančioms šalims. Planuojama mechanizmą aktyvuoti iki naujo JT klimato susitikimo, organizuojamo 2022 metais Egipte.

Klimato katastrofų epicentre atsidūrusios šalys spaudžia pasaulio milžines į kampą: artėjame prie lūžio taško
© Reuters / Scanpix

„Planuojama užtikrinti paklausa paremtą techninę paramą ir sprendimus. Tokia parama padės generuoti žinias ir kaupti informaciją šalims, kurioms dėl ekstremalių klimato įvykių ir naujų iššūkių, pavyzdžiui, kylančio vandens lygio, ledynų tirpsmo ir vandenynų rūgštėjimo, būtina techninė parama“, – sako vyresnysis „Climate Action Network International“ patarėjas Harjeetas Singhas.

Tik pažeidžiamos šalys sako, kad vien tokio instrumento palengvinti jų naštą nepakanka. „Klimato katastrofos tapo mūsų kasdienybe, nauja realybe. Kiekvieni metai, kai atidėliojame būtinuosius veiksmus, tik didina mūsų problemų mastą, kaupiasi žala ir patirti nuostoliai. Artėjame prie lūžio taško. Tuoj bus peržengtos laukimo ir gebėjimų priešintis iššūkiams ribos“, – konstatuoja S. Prasadas.

Praūžus uraganui Irmai gauta finansinė parama žalos ir patirtų nuostolių atlyginimui būtų padėjusi Barbudai atsigauti sparčiau ir tvariau, sala būtų turėtųsi daugiau galimybių pasiruošti būsimiems uraganams, konstatuoja J. Mussingtinas. Lėšos galėtų būti panaudotos Barbudai pereiti prie atsinaujinančių energijos šaltinių, pavyzdžiui, vėjo energijos, kuri ne tik tvari, bet ir atsparesnė audroms, galinti užtikrinti elektros tiekimą ir po smarkių stichijų.

Tarptautinė parama taip pat sudarytų palankias sąlygas didesnėms investicijoms į Barbudos mangrovę, koralinius rifus ir paplūdimius, sudarančius Barbudos kultūrinio gyvenimo pagrindą, ir atliekančius apsaugos nuo audrų funkciją, priduria vietinis: „Jeigu nepavyks jų išsaugoti, nepavyks išsaugoti nei mūsų kultūros, nei tapatybės“.

www.DELFI.lt