Iškastiniam kurui artėja galas: ar „Klaipėdos nafta“ taps „Klaipėdos vandeniliu“? 2

Klimato kaitai keliant vis daugiau problemų, pokyčiai tampa nebeišvengiami. Iškastiniam kurui artėja galas, o ekspertai Lietuvoje suka galvas, kuo gi jį pakeisti. Variantų apstu: nuo vėjo jėgainių ir sintetinių degalų iki mažųjų branduolinių reaktorių. Tačiau viskas turi savo kainą, o veikti, deja, reikia skubiai.

Vienas Lietuvos gyventojas per metus sugeneruoja vidutiniškai 4,5–5 tonas CO2 emisijų. Kad galėtume pasiekti iki 2030 m. užsibrėžtus tikslus, gyvenimo įpročius lietuviams reikėtų keisti tiek, kad CO2 pėdsaką kiekvienas sumažintų daugiau nei perpus – iki dviejų tonų per metus, diskusijų festivalyje „Būtent!“ sakė „Klaipėdos naftos“ administravimo ir korporatyvinio valdymo direktorius Rytis Valūnas. Čia vykusioje diskusijoje jis kartu su pašnekovais ieškojo „sidabrinės kulkos“, galinčios padėti pasiekti klimato neutralumą.

Verslininkas bei visuomenininkas Vladas Lašas diskusiją pradėjo atkreipdamas dėmesį į kontraversiškai vertinamą „Orlen Lietuva“. Jo teigimu, teršėjas yra ne pati įmonė, o kiekvienas, vartojantis jų parduodamus naftos produktus. Tačiau V. Lašas kelia klausimą, kiek ilgai žmonėms tokios įmonės dar bus reikalingos: „Gal „Klaipėdos naftą“ greitai vadinsime „Klaipėdos vandeniliu“? Turime keistis.“ Pokyčiai, pasak jo, turėtų prasidėti nuo inovatyvių startuolių kūrimo, jaunų komandų skatinimo kurti.

Savo ruožtu Žaliosios politikos instituto ekspertė Ieva Budraitė laikėsi pozicijos, kad be iškastinio kuro atsisakymo, šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijos sumažinti tiesiog nepavyks. Jos teigimu, visa pramonės sritis, kuri parduoda ir gamina iškastinį kurą, turi susitaikyti su tuo, kad veiklos kryptį reikia keisti kuo greičiau.

Anglies dioksidą siūlo laidoti

„Orlen Lietuva“ technologijos direktorius Vilius Šemeta taip pat sutinka, kad šiandien iškastinio kuro atsisakyti dar neįmanoma, o vienos „sidabrinės kulkos“ problemai spręsti tiesiog nėra.

Žinoma, galima bandyti sumažinti energijos suvartojimą, didinti efektyvumą, elektrifikuoti, tačiau, kai šių alternatyvų nebelieka, yra ir kitas kelias, pažymi V. Šemeta – CO2 sugaudymas ir palaidojimas vietoje, iš kurios kažkada buvo išgauta nafta ar dujos (pavyzdžiui, Šiaurės jūroje).

Vilius Šemeta ir Darius Milčius
Vilius Šemeta ir Darius Milčius
© Donatas Žvirblis

„Šiuo metu sugaudome apie 30 mln. tonų per metus. Šis siekis turėtų padidėti iki 5 mlrd. tonų per metus 2050 metais, – įvardijo specialistas, pabrėždamas, kad anglies dioksidą laidoti Lietuvos žemėje yra uždrausta, todėl jį tenka išvežti į kitas šalis. Taip pat V. Šemeta minėjo, kad visame pasaulyje per metus išmetama 26 mlrd. tonų CO2, o sugaudoma – 14 mlrd.

Kiekvienam žmogui Lietuvoje oro tarša kasmet kainuoja po 1200 eurų.

Ieva Budraitė

Sidabrinė kulka – sintetiniai degalai?

Savo ruožtu Lietuvos energetikos instituto Vandenilio energetikos technologijų centro vadovas Darius Milčius atkreipė dėmesį, kad svarbu kalbėti ir apie laiką, per kurį naujos technologijos gali būti pritaikomos. Pasak jo, trumpuoju laikotarpiu (t. y. per kelis metus) reikia dėti dideles pastangas ieškant naujų sprendimų, kalbėti apie efektyvias technologijas. Tuo tarpu „Orlen Lietuva“, jo manymu, turėtų suklusti apie vidutinio laikotarpio (pvz. iki 2030 m.) galimybę – sintetinius degalus.

„CO2 mes kaip turėjome, taip ir turime ore. Tačiau, jeigu gaminame vandenilį ir tai jungiame į sintetinius angliavandenilius, turime kuro klasę, kuri praktiškai yra neutrali aplinkai. Taip yra todėl, kad tokiu būdu iš aplinkos paimame CO2, prijungiame žalią vandenilį ir gauname angliavandenilius, kuriuos vėliau sudeginę turime vėl tą patį CO2. Ir galime tai kartoti ratu“, – sakė D. Milčius.

Pašnekovo teigimu, sintetiniai degalai galėtų tapti „sidabrine kulka“ 2030-2035 m. laikotarpiu – tuomet jie ne tik mažintų emisijas, bet ir nepakeltų kainos galutiniam vartotojui. Kitu atveju, jei prie žaliojo vandenilio ir elektrolizės procesų būtų bandoma pereiti greičiau, didelės investicijos į žaliąją energetiką, deja, išaugintų kainą vartotojams, akcentavo Lietuvos energetikos instituto atstovas.

Degalai
Degalai

„Aišku, norint žengti principinį žingsnį, mums reikalingi ir nauji išradimai, naujos technologijos, – pabrėžė D. Milčius. – Jei norime, kad, pavyzdžiui, visi degalai būtų tik sintetiniai, mums reikia iš principo didesnio elektros energijos kiekio rinkoje. Pažiūrėjus į ambicingus Lietuvos tikslus jūroje instaliuoti vėjo parkus, net ir tada mes pasiektume nelabai daug didesnį elektros energijos kiekį, nei turime dabar. Jei pabandytume elektrifikuoti visą transportą ar naudoti sintetinius degalus, mūsų žaliosios elektros energijos poreikiai būtų milžiniški.“

Branduolinės energetikos ateitis

Kaip išeitį D. Milčius siūlo svarstyti mažųjų branduolinių reaktorių idėją. Šie, anot pašnekovo, išsprendžia aibę saugumo klausimų bei yra visiškai neutralūs aplinkai, nes neišmeta CO2.

„Mažieji branduoliniai reaktoriai galėtų būti šaltiniu žaliajam vandeniliui gaminti bei transportui elektrifikuoti, – teigia jis. – Daugelis sakytų, kad branduolinė energetika atgyvena, bet termabranduolinė sintezė pasaulyje jau yra pasiekusi tokia būseną, kad tiek, kiek energijos įdedame, tiek ir išgauname. Kitas žingsnis bus, kad įdedame tam tikrą elektros energijos kiekį, o išgauname tūkstančius kartų daugiau. Būtent šio momento aš labiausiai laukiu. Manau, kad tai bus pagrindinis proveržis tiek CO2 mažinimo technologijose, tiek mūsų gyvenimo kokybės gerinime.“

Tačiau I. Budraitė laikosi kitokios nuomonės. Ekspertė, remdamasi Stanfordo universiteto tyrimu, teigė, kad mažieji reaktoriai pagamina nuo kelių iki keliolikos kartų daugiau radioaktyvių atliekų, o kaip jas neutralizuoti – dar nežinia.

„Manau, kad branduolinės energetikos kaip išeities svarstyti negalime. Bent tol, kol nesugalvojome, ką daryti su atliekomis“, – tvirtos pozicijos laikėsi I. Budraitė.

Vladas Lašas ir Ieva Budraitė
Vladas Lašas ir Ieva Budraitė
© Donatas Žvirblis

Taip pat Žaliosios politikos instituto ekspertė likusi kritikuosi dirbtines CO2 sugaudymo technologijas. Pasak jos, tam yra ir natūralių būdų.

„Planeta iki pramonės revoliucijos pradžios gebėjo labai puikiai susitvarkyti su anglies ciklu per medžius, pelkes, dirvą, vandenyną. Tačiau maža to, kad mes didiname CO2 kiekį atmosferoje, dar ir gadiname natūralius planetos pajėgumus su tuo kovoti kirsdami miškus, alindami dirvožemį, teršdami vandenyną. Mūsų užduotis yra mažinti emisijas ir didinti pajėgumus. Reiškia, reikia keisti daugybę praktikų, kaip vykdome žemės ūkį, kaip organizuojame laivybos ir kitus sektorius, kad padėtume planetai susidoroti su tuo, ką jai pridarome. Kai pasieksime balansą, tada ir matysime mūsų veiklos neutralumą klimatui“, – tvirtino pašnekovė.

Problemą sprendžia per lėtai

Iššūkiai energetikos sektoriuje – puiki galimybė greičiau spręsti klimato kaitos sukeliamas problemas, diskusijoje sakė V. Lašas, akcentuodamas, kad kol kas problemos Lietuvoje sprendžiamos per lėtai.

„Pavyzdžiui, mūsų kaimynai estai dabar svarsto, kad 2030 m. visa elektros energija Estijoje būtų pagaminta iš atsinaujinančių išteklių. Mes Lietuvoje ambicingai tikimės padaryti tik 50 proc., bet kodėl? Juk mes, taip pat kaip ir estai, 2030 metams galime padaryti nė kiek mažiau, o gal ir daugiau, – pozityvia nata kalbėjo V. Lašas. – Kaip manote, kodėl „SpaceX“ pasiekė tokius rezultatus, kuriais visi stebisi? Todėl, kad jie dirba 24 valandas 7 dienas per savaitę ir į komandą yra surinkę pačius talentingiausius žmones. Mes irgi turime resursų ir galime labai greitai daug dalykų pakeisti, sukurti „sidabrines kulkas“.“

Savo ruožtu I. Budraitė teigė, kad atsakomybė krenta ir ant valstybės pečių – šioji turėtų sudėlioti mokestinę sistemą taip, kad elgtis aplinkai draugiškai kainuotų pigiau.

„Taršą dažnai suvokiame kaip kažkokį šalutinį produktą, tačiau neįkainojame jo, nors jis iš mūsų reikalauja labai daug. Kiekvienam žmogui Lietuvoje oro tarša kasmet kainuoja po 1200 eurų. Tiek reikia išleisti vaistams, nedarbingoms dienoms ir t.t. Tarša mums kainuoja, todėl absurdiška, kad iki šiol jos neįkainojame. Kai tai atsitiks, elgtis aplinkai draugiškiau – apsimokės“, – sakė I. Budraitė.