Apie mikroplastiko daleles, kurios patenka į mūsų organizmus, LNK laidos „Vidurdienio žinios“ žurnalistė Asta Dudurytė kalbėjosi su Vilniaus universiteto profesoriumi Albinu Žilinsku.
Paklaustas, kaip mikroplastikas atsiduria žmogaus organizme, profesorius sakė, kad taip nutinka per įvairiausius maisto produktus, daugiausia per jūros žuvis.
„Valgant žuvis galima privalgyti ir mikroplastiko. Pasauliniame vandenyne šiukšlių, liaudiškai tariant, yra gyvas velnias. Ramiajame vandenyne yra didžiausias ratas, kur sukasi visos šiukšlės, visokie išmesti polietileniniai maišeliai ir panašaus tipo atliekos. Jos laikui bėgant smulkėja, per planktoną patenka į neplėšriųjų žuvų organizmus. Plėšrios žuvis suvalgo paprastas žuvis. Žuvis pagauna žvejys ir galų gale mes ant stalo turime kaip ir skanų maistą – jūros gėrybes, bet suvalgome ir mikroplastiko dalelių“, – paaiškino profesorius A. Žilinskas.
Anot mokslininko, mikroplastikas į organizmą gali patekti ne tik per maistą, bet ir per odą. Jo pridedama į įvairią kosmetiką, dantų pastą. Buityje plastiko sutinkama daug. Jo galima sau įtrinti sau į odą ir per poras.
Per pastaruosius metus buvo atlikta daug tyrimų – netgi geriamajame vandenyje rado mikroplastiko, tiesa, tie kiekiai neviršijo nustatytos leistinos ribos.
„Mes pakankamai jau prišiukšlinome visą Žemės rutulį plastikinėmis medžiagomis“, – konstatavo profesorius A. Žilinskas.
Paklaustas, kas laukia tų, kurie mikroplastiko gauna jau per motinos pieną, profesorius sakė, kad kol kas per mažai atlikta tyrimų ir nepakankamai praėjo laiko, kad patikimai statistiškai būtų galima pasakyti apie poveikį.
„Dalis mikroplastiko yra gana inertiškos medžiagos. Jos kaip mechaniniai kūnai gali kažką padaryti: užkimšti kraujagysles, latakus, bet, kadangi yra mikro-, turbūt nelabai užstringa.
Pavojingiau yra tai, kad tos dalelės porėtos ir į jas iš aplinkos gali būti prisisiurbę kitų kenksmingų medžiagų – visokių bisfenolių ir organinių, ir neorganinių. Kai tokia mikroplastiko dalelė patenka į organizmą, iš jo gali atgal difunduoti į aplinką viduje organizmo ir nuodyti.
Aišku, koncentracijos ten – nano- (10 minus devintame), bet vis tiek lašas po lašo gali ir akmenį pratašyti“, – neabejojo mokslininkas.
Profesorius A. Žilinskas priminė egzistavusį pesticidą DDT. Jis masiškai baigtas naudoti jau apie 1960–1970 metus, tačiau ir šiandien, ypač riebaliniame audinyje, surandami jo pėdsakai šiais laikais gimusių vaikų.
„Jis kolorado vabalus gerai nuodijo, bet ir žmonėms ne į sveikatą. Jo iki šiol randama organizme, bet niekas apie tai nebetriukšmauja. Ir su plastiku taip gali būti ateityje“, – mano laidos pašnekovas.
Nepaisant to, kad vis intensyviau mažinamas plastiko naudojimas, profesorius negalėjo atsakyti, kiek galėtų užtrukti planetos išvalymas nuo plastiko.
„Tai – toks retorinis klausimas. Pirmasis plačiai pasaulyje naudotas plastikas buvo guminės padangos – jau pusantro šimto metų su jomis važinėja automobiliai, ir vežimai važinėjo. Niekas dar tų guminių padangų nepakeitė. O guma yra polimeras, dar pridėta visokių sieros priedų.
Kiek per visą pasaulį važinėja mašinų, niekas nebesuskaičiuos, visose pakelėse dyla padangos į asfaltą, betoną ir visos tos mikrodalelės aplinkui išbyra. Po to vėjas dar papučia ir jas toliau nuneša. O tai kada baigsime važinėti guminėmis padangomis? Pabaigos nesimato“, – šyptelėjo profesorius.
Visą LNK laidos „Vidurdienio žinios“ reportažą galite pamatyti čia:
