Žudiku pramintas ežeras Rusijoje: mirtis grėsė šiame paplūdimyje praleidus vos valandą 2

Asociatyvi nuotr.
Asociatyvi nuotr.

Įsivaizduojant ežerą žmonių visiškai neapgyvendintoje vietovėje būtų galima tikėtis įspūdingo kraštovaizdžio, didingų kalnų, švaraus paplūdimio, o paties ežero – ramaus ir viliojančio jame išsimaudyti. Tačiau viešnagė prie Rusijoje esančio Karačiajaus ežero dar 1991 metais būtų pasibaigusi ne kuo kitu, o mirtimi.

Šis didžiulis Rusijos rytuose tyvuliuojantis ežeras pramintas žudiku ir prie jo rekomenduojama nesiartinti. Dešimtajame dešimtmetyje čia vos per valandą buvo galima gauti mirtiną radiacijos dozę (maždaug 6 Sv/val). 2016 metais ežeras užpildytas gruntu ir betonu, šiandien yra tapęs branduolinių atliekų saugykla.

Radioaktyvių atliekų kokteilis

Uralo kalnų pietinėje dalyje besidriekiantis ežeras ne be reikalo laikomas pavojingiausiu pasaulyje. XX a. penktajame dešimtmetyje čia buvo slėpta Rusijos branduolinių ginklų gamykla „Majak“. Į ją užsieniečiams buvo draudžiama vykti beveik 50 metų, tačiau Borisui Jelcinui pasirašius dekretą, teritorija tapo atvira visiems, rašė Business Insider.

Čia atvykę Vakarų mokslininkai liko šokiruoti. Jie teigė, kad ežeras, atrodantis lyg iš atviruko, yra labiausiai užteršta vieta visoje planetoje.

Daily Mail publikacijoje rašoma, kad radioaktyvios atliekos į vandenį čia buvo išmetamos ištisus dešimtmečius, o ištirpusios jos virto radioaktyvių elementų „kokteiliu“. Atliekos subjaurojo ne tik orą, vandenį ir aplinkines vietoves, bet skaudžiai pakenkė ir aplinkui gyvenantiems žmonėms: net 21 proc. padaugėjo vėžio atvejų, 25 proc. – apsigimimų ir 41 proc. – leukemijos atvejų.

Karačiajaus ežeras
Karačiajaus ežeras
© Wikimedia Commons nuotr.

Taip pat smarkiai užteršta ir netoliese esanti Techos upė, buvusi vandens šaltiniu keliems kaimams. Net 65 proc. šios vietovės gyventojų tuomet susirgo spinduline liga.

Paveikė šimtus tūkstančių žmonių

Trokšdami pasivyti Vakarus ir jų technologinį išsivystymą, „Majako“ gamyklos inžinieriai per daug nesirūpino saugumu, todėl penktajame ir šeštajame dešimtmetyje objektas patyrė keletą didelių avarijų. Penktojo dešimtmečio viduryje jie pavėluotai nusprendė branduolinių atliekų nebemesti į šalia esančius ežerus ir upes, o pumpuoti jas į rezervuarus.

1957 m. rugsėjį jie galinga jėga sprogo, į kilometro aukštį išmesdami apie 70 tonų radioaktyviųjų atliekų. Dulkių debesis paskleidė cezio ir stroncio izotopus 15 tūkst. kv. km plote, paveikdamas apie 270 tūkst. Sovietų Sąjungos piliečių bei jų maisto atsargas.

Karačiajaus ežeras
Karačiajaus ežeras
© Wikimedia Commons nuotr.

Kadangi atliekų saugojimo sistema buvo sunaikinta, valdžios institucijos nusprendė nuolatinį radioaktyviųjų atliekų srautą nukreipti į Karačiajaus ežerą. Inžinieriai manė, kad viskas, kas čia išmesta, bus palaidota neribotam laikui. Tačiau po dešimtmečio apylinkę užklupo didelė sausra, ežeras ėmė sekti ir dienos šviesoje pasirodė visos radioaktyvios nuosėdos. Pasklidusios toksiškos dulkės radioaktyviais elementais užbarstė maždaug 1500 kv. km plotą.

Dėl upės užterštumo, 1957 m. įvykusio sprogimo ir 1967 m. sausros šiandien didžiuliai regiono plotai vis dar tebėra negyvenami. Apskaičiuota, kad buvo užteršta maždaug milijardas galonų požeminio vandens, o vietos gyventojai net ir šiandien nežino, koks yra tikrasis radioaktyviųjų izotopų kiekis jų namuose užaugintuose produktuose.