Buvusi Radvilų medžioklės vieta
VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ miesto sodininko-miškininko Rimvydo Musteikio teigimu, Vingio parkas visų pirma yra turtingas savo istorine verte, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„XV–XVI amžiuje jis priklausė Radviloms, o XVI a. pabaigoje S. Radvila jį perleido jėzuitams, kurie čia pastatė rūmus, sutvarkė aplinką. Vėliau, panaikinus Jėzuitų ordiną, Vingio parkas atiteko vyskupui I. Masalskiui, o XIX a. pradžioje valdęs Vilniaus generalgubernatorius L. Benigsenas rūmus išpuošė ir rekonstravo“, – pasakoja R. Musteikis.
1812 m. Vilnių užėmusi Napoleono kariuomenė čia įkurdino ligoninę, o XX a. parką išsinuomavus Kozlovskiui, visa teritorija buvo aptverta ir lankytojai buvo įleidžiami tik su bilietais.
„Parko lankytojams buvo draudžiama žaloti medžius, trypti žolę ir ardyti paukščių lizdus. 1920-aisiais Vingio parke buvo įkurtas 2,5 ha ploto Vilniaus universiteto botanikos sodas, o 1960 m. buvo pastatyta vasaros estrada, taip Vingio parkas tampo dar didesniu traukos centru“, – dalijasi specialistas.
Šimtamečiai medžiai ir itin reti augalai
Vis dėlto, Vingio parkas turtingas ne tik savo istorija, bet ir jame per šimtus metų susiformavusia unikalia biologine įvairove.
Pasak VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ kraštovaizdžio architektės-ekologės Vaivos Marozienės, miestas labai džiaugiasi turėdamas tokio senumo bei brandumo mišką miesto centre, kur labiausiai dominuoja pušys, klevai ir liepos. Kai kurių medžių amžius čia siekia net 200 metų.
„Tokius senus miškus reikia saugoti besąlygiškai, – įsitikinusi V. Marozienė. – Tai per daug metų susiformavusi unikali ekosistema. Senuose miškuose vyksta visi gyvybiškai svarbūs procesai ne tik pačiam miškui, bet ir miestui, žmogui. Jie apima simbiotinius, parazitinius procesus, medžiagų apykaitos ar skaidymo veiklą ir daugybę kitų, mums nematomų procesų, nuo kurių priklauso tiek seno miško, tiek miesto, tiek ir žmogaus sveikata“, – pasakoja architektė-ekologė.
Vingio parko miškas tvarkomas remiantis atsakingos rekreacinės miškininkystės principais. „Ši vieta yra puikus pavyzdys, kada nevykdant žmogaus ūkinės veiklos, teritorija susitvarko pati, natūraliai susiformuoja miškingos teritorijos ardai“, – teigia V. Marozienė.
Anot jos, visa miško sandara, susiformavusi per daugybę metų, byloja, jog tai ypač ilgaamžiai ir vertingi procesai.
„Tai, kad miškas yra itin senas, mums nesunkiai išduoda brandžios, jau nebeaugančios, o tik storėjančios pušys, metai iš metų nekintanti augmenija ir čia namus radę gyvūnai“, – pasakoja specialistė.
Itin išskirtinė yra pamiškės pieva, kur susitinka du skirtingi biotopai – miškas ir pieva, tad drauge auga tiek pievų, tiek ir miško augalai. Įspūdingiausias ir visiškai netikėtas šios bendrijos augalas – į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas – meškinis česnakas, augantis drėgnuose ūksminguose lapuočių miškuose, ir ypač retai aptinkamas Pietų ir Rytų Lietuvoje.
Miške gausu ir kitų retų augalų – miškinė notra, aitrusis vėdrynas, paprastasis kiškiakopūstis ir kiti.
„Taip pat, jeigu miške nevykdoma žmogaus veikla, brandus miškas suformuoja milžinišką grybienos tinklą, dėl kurio visa augmenija geba komunikuoti ir dalintis informacija. Nuo to priklauso miško, šiuo atveju Vingio parko, ekologinė sveikata ir balansas“, – pasakoja V. Marozienė.
Daugiau nei 100 rūšių paukščių ir eismą reguliuojantys varliagyviai
Tarp šimtmečius augančių medžių ir natūralių pievų sostinės parke galima stebėti ir gyvūnijos įvairovę. Dažnas Vingio parko lankytojas ir gamtos fotografas Marius Čepulis pasakoja, kad Vingio parke gausu tiek smulkių, tiek stambių žinduolių.
„Upėje gyvena bebrai, kurie nuolat „duodasi“ pakrantėje. Taip pat, gyvena ir ondatra, kartais apsilanko ūdra. Čia ir lapės veda vaikus kelis metus iš eilės“, – pasakoja M. Čepulis.
Parke galima pamatyti ir kiaunių, daugybę voverių, ežių ar šikšnosparnių.
„Jau nekalbu apie peles, pelėnus ar kiškius. O pernai čia buvo atkeliavusios ir stirnos“, – teigia fotografas.
Dėl parke gyvenančių varliagyvių jų migracijos laikotarpiu parke yra net ribojamas automobilių eismas. Parkas taip pat didžiuojasi ir paukščių įvairove – miške ir palei upę jų pastebima daugiau nei 100 rūšių.
„Kadangi parke yra daugybė senų medžių, tai ir drevių jose nestinga. Todėl čia nuolat sutinku didžiuosius, vidutinius ir mažuosius marguosius genius“, – teigia M. Čepulis.
Anot jo, parke peri bent dvi poros juodųjų meletų, kartais apsilanko pilkoji meleta, gyvena grąžiagalvės.
„Iš plėšrūnų paukščių čia galima sutikti paukštvanagius, kažkada gyveno sketsakaliai, kartais apsilanko suopiai, vištvanagis. Kartais ratus prasuka jūrinis erelis. Iš smulkių paukštukų čia galima pamatyti beveik visas zylių rūšis, išskyrus ūsuotąją, taip pat bukučius, lipučius, įvairiausius strazdus, kikilius, sniegenas, žliukes, dagilius, svilikus, lakštingalas. Taip pat – visokių devynbalsių, pečialindų, erškėtžvirblių ir net kramerio papūgą. Čia peri kėkštai, varnos, krankliai, esu net slankų ir jerubių sutikęs“, – prisimena gamtininkas.
Viena didžiausių Vingio parko žvaigždžių – naminės pelėdos. „Jos visada gyveno Botanikos sodo senuose medžiuose. Dabar persikėlė arčiau Čiurlionio gatvės, nors gali būti, kad ten kita pora. Vieną pelėdą galima beveik nuolat stebėti tupinčią vieno seno Botanikos sodo medžio drevėje“, – sako M. Čepulis.
Pasak fotografo, tinkamiausias metas klausytis pelėdų garsų – naktis arba ankstus rytas, kol lauke dar tamsu.
M. Čepulis – vienas iš Nacionalinio aplinkosaugos egzamino, kalbančio apie biologinės įvairovės temas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, ekspertų tarybos narių. Šios iniciatyvos metu, visi Lietuvos gyventojai kviečiami spalio 24 dieną internetu laikyti testą ir taip ne tik pasitikrinti turimas žinias apie gamtą bei jos saugojimą, bet ir praplėsti akiratį įgyjant naujų.
Vienas populiariausių traukos centrų Vilniuje
Vingio parkas yra labiausiai vilniečių lankomas miesto parkas – čia kasmet apsilanko apie 300–400 tūkst. žmonių. Augantis skaičius bėgikų, riedlentininkų ar dviratininkų važinėja takais, kurių išplanavimas dar mena Radvilų laikus, teigiama pranešime spaudai.
Vis populiarėjanti vilniečių veikla parke – miško maudynės. Tai naujas sveikatingumo, poilsio ir meditacijos būdas, kai su gidu arba savarankiškai vaikštoma miške, neskubant, atliekant įvairius pratimus, kurių tikslas – atpalaiduoti mintis, susitelkti į kūną, per jį užmegzti ryšį su aplinka.
Tokius organizuojamus užsiėmimus galima atrasti Vingio parke arba tai daryti savarankiškai. Pastebima, kad sąmoningai vaikštant miške sustiprėja imuninės sistemos funkcija, sumažėja kraujo spaudimas, stresas, prislėgtumas, pyktis, pagerėja nuotaika, išauga gebėjimas susikaupti, sparčiau gyjama po operacijos ar ligos, padidėja kūrybiškumas, sustiprėja atmintis ir koncentracija, pagerėja miegas.
Žaliosios politikos instituto vadovas ir Nacionalinio neliečiamojo miško paramos fondo steigėjas Remigijus Lapinskas teigia, kad turtinga ir švari gamta yra kiekvieno gyventojo prigimtinė teisė.
„Pasaulyje aiškiai matome tendenciją, kad miesto centruose lieka vis mažiau vietos gyvajai gamtai, medžiams, biologinei įvairovei. Tai neigiamai veikia gyventojų fizinę ir emocinę sveikatą. Galimybė pasivaikščioti gryname ore, pasigrožėti gamta, stebėti paukščius ar augalus yra būtinybė kiekvienam gyventojui, nesvarbu ar gyveni priemiestyje, ar metropolyje. Džiugu matyti, kad Vilniaus miestas tai laiko vienu iš savo veiklos prioritetų ir siekia išsaugoti miesto centre įsikūrusį ypatingai vertingą Vingio parką. Tikiuosi panašių veiksmų išsaugant ir kitus žaliuosius Vilniaus miesto kampelius“, – teigia R. Lapinskas.
