Yolanda Melero, ekologijos srities mokslininkė Ispanijoje, turi gerų naujienų dėl vis didėjantį nerimą keliančių biologinės įvairovės tendencijų.
Melero teigimu, mokslininkai, vykdydami ES finansuojamą projektą, susijusių su drugeliais, išsiaiškino, kad kai kurios vabzdžių populiacijos yra geriau prisitaikiusios prie vietinių ekstremalių sąlygų, nei kitos rūšys. Be to, atsparumas gali būti susijęs su evoliuciniais sąryšiais daugiau, negu su specifinių rūšių požymiais.
Vilties dar yra, nors gresia masinis rūšių išnykimas
Trumpiau tariant, nors kai kurios glaudžiai susijusius drugelių grupės puikiai susidoroja su ekstremaliomis sąlygomis, o kitos to padaryti negali, šių skirtingų rūšių nesieja jokia bendra charakteristika arba akivaizdus panašumas. Šis atradimas turi reikšmės kitiems vabzdžiams.
„Tai reiškia, kad ne visos populiacijos nukentės taip, kaip mes manėme“, – teigia Melero, kuri dirba Ispanijos mokslinių tyrimų centre CREAF ir Barselonos universitete.
Tam, kad būtų išlaikyta gyvūnijos biologinė įvairovė, būtina įvairių sričių pagalba, taip pat ir mokslo. Visame pasaulyje biologinė įvairovė mažėja dideliu mastu; tam įtakos turi klimato kaita, žemės išteklių naudojimas ir kiti žmogaus veiksmai.
Mokslininkai šį gyvūnų ir augalų rūšių mažėjimą pavadino „biologine anihiliacija“ ir įspėjo dėl artėjančio šeštojo masinio rūšių išnykimo, kuris gali sunaikinti ekosistemas, būtinas žmonių išlikimui.
Pagal Europos mokslininkų modeliuojamą scenarijų, išnykus vis daugiau individualių rūšių, dėl grandininės reakcijos gali žūti visa ekosistema, nes kartu nebeliks ir svarbių ekologinių sąveikų. Jie numato, kad ekosistemos gali prarasti 27 procentus stuburinių įvairovės iki 2100 metų.
Modeliai pabrėžia individualių rūšių ir jų populiacijos stabilumo svarbą. Tačiau išsiaiškinti, kodėl kai kurios rūšys yra linkusios greičiau išnykti, nei kitos, yra nelengva užduotis.
Karščio bangos, sausros ir smarkūs lietūs pasauliniu mastu ypač dažnėja šylant klimatui.
Drugelių staigmenos
Melero tyrinėja, kaip šie ekstremalūs pokyčiai paveikia skirtingas populiacijas iš 143 drugelių rūšių visoje Europoje.
Būdama pagrindine mokslininke dvejų metų EXTINCT projekte, kuris baigėsi 2021 m., Melero tikėjosi išsiaiškinti, ar rūšys, kurios gali geriau susidoroti su ekstremaliu oru, tarpusavyje dalijasi tam tikromis savybėmis.
„Buvome nustebinti, nes manėme, kad vietinis prisitaikymas bus susijęs su rūšiai būdingomis savybėmis“, – sako Melero.
Pavyzdžiui, ji ir jos kolegos iš Redingo universiteto Jungtinėje Karalystėje manė, kad drugeliai, kurie dauginasi daugiau nei kartą, bus geriau prisitaikę prie besikeičiančių vietinių ir vėjo sąlygų, nes jie vystosi greitesniu tempu. Tačiau taip buvo ne visais atvejais.
Tyrėjų komanda taip pat manė, kad yra sąryšis tarp to, kaip plačiai yra paplitusios drugelių rūšys, ir jų vietinės adaptacijos lygio.
Pavyzdžiui, buvo daroma prielaida, kad drugelių rūšys, kurios yra paplitusios nuo Škotijos iki Ispanijos, sunkiau atlaikys ispaniškas karščio bangas, negu tos rūšys, kurios gyvena tik Ispanijoje.
Bet vėlgi, tai buvo pastebima ne visais atvejais.
Savanorių pagalba
EXTINCT pasinaudojo kitų savanorių per įvairius drugelių tyrinėjimo projektus, vykdytus visoje Europoje, surinktais istoriniais duomenimis; kai kurie projektai buvo pradėti 1970-aisiais, siekiant išsiaiškinti, kaip skirtingos rūšys ir populiacijos susidorojo su ekstremaliu oru praeityje.
Melero sako, kad drugelius nusprendė tyrinėti ne tik dėl prieigos prie šių didelių duomenų rinkinių.
„Drugeliai yra visų vabzdžių rūšių modeliai“, – teigia ji. „Kas nutinka drugeliams, taip pat gali nutikti ir kitiems nariuotakojams.“
Sąryšiai, kuriuos EXTINCT komanda nustatė aiškindamasi kai kurių drugelių atsparumą, yra susiję su jų evoliucijos istorija.
Evoliuciniai sąryšiai parodo ryšį tarp rūšių, turinčių bendrą protėvį. Tai padeda mokslininkams suprasti, kada ir kaip išsivystė tam tikri specifinių rūšių požymiai.
Analizuodami EXTINCT rezultatus, ekologiją tyrinėjantys mokslininkai turi išsiaiškinti, kurios įvairios drugelių šeimos rūšys yra gerai prisitaikiusios prie ekstremalių sąlygų, o kurios ne, kad tinkama linkme būtų nukreiptos pastangos išsaugoti rūšis.
Melero teigia, kad šie rezultatai gali būti ekstrapoliuoti kitiems vabzdžiams.
Neskraidantys paukščiai
Kaip griežtą įspėjimą apie žmonių keliamą grėsmę kitų gyvūnų gyvybei verta paminėti pasakojimą apie paukštį, vadinamą drontu.
Indijos vandenyne esančioje Mauricijaus saloje gyvenęs drontas yra gyvūno, išnykusio dėl žmogaus veiklos, pavyzdys.
Drontai išnyko 17 amžiaus pabaigoje dėl tiesioginės ir netiesioginės žmogaus įtakos, kaip teigia pagrindinė ES finansuojamo paukščių tyrinėjimo projekto mokslininkė Delphine Angst.
Per NINEDOMA projektą, kuris taip pat buvo vykdomas iki 2021 m., buvo surinkti tokie duomenys apie drontų ekologiją, kaip jų mityba ir elgsena, siekiant suprasti, kodėl kai kurios rūšys yra labiau linkusios išnykti, nei kitos.
Pasak Angst, nors teigiama, kad apie šiuos neskraidančius paukščius yra nemažai žinoma, iš tikrųjų yra priešingai.
„Mes nežinome, kuo šie paukščiai mito, kaip jie judėjo ir dauginosi – turime labai mažai informacijos apie šių paukščių biologiją ir ekologiją“, – teigia ji.
Nevienareikšmiški pranešimai
Aprašymus, kurie yra nenuoseklūs, apie drontus ir jų elgseną paliko jūreiviai, kurie atplaukė į Mauricijaus salą dar prieš šių paukščių išnykimą.
„Aprašymai yra juokingi, nes kai kurie požymiai yra apibūdinami visiškai skirtingai“, – pasakoja Angst. „Kai kurie sako, kad drontai visur bėgioja, o kai kurie – kad jie vaikšto labai lėtai. Tokia pati painiava kyla ir dėl drontų ekologinių bei biologinių požymių – akivaizdu, kad žmonės, kurie buvo išsilaipinę Mauricijaus saloje, neturėjo jokio gamtamokslio išsilavinimo.“
Angst, norėdama išsiaiškinti, kokiu būdu drontai keliaudavo, pasinaudojo galimybe patyrinėti Europos muziejuose eksponuojamas drontų kaulų kolekcijas. Kalbant apie neskraidančius paukščius, jų judėjimo būdas priklauso nuo jų kojų kaulų dydžių – pavyzdžiui, šlaunies kaulo ir blauzdos kaulo ilgio.
Angst atlikti tyrimai rodo, kad drontai nebuvo labai greiti bėgikai, pavyzdžiui, kaip stručiai, tačiau jie galėjo palyginti gerai eiti arba bėgti.
„Panašiai kaip kalakutas“, – sako mokslininkė.
Angst, norėdama daugiau sužinoti apie tai, kuo mito drontai, pasinaudojo technika, vadinama izotopine goechemine analize.
Cheminiai izotopai iš drontų kaulų ir kitų šalimais atrastų gyvūnų bei augalų paimtų mėginių buvo palyginti, kad būtų galima išsiaiškinti, kokiais vaisiais ir sėklomis galėjo misti drontai.
Susidarius bendrą vaizdą, kuo galėjo misti drontai, galima išsiaiškinti jų likimą.
Nelaukiami svečiai
Jūreiviai, kurie išsilaipindavo Mauricijaus saloje, ten medžiodavo paukščius ir rinkdavo jų kiaušinius maistui. Ant žemės išsimėtę kiaušiniai tapdavo lengvu grobiu.
Laivais į salą taip pat būdavo plukdomos tokios invazinės gyvūnų rūšys, kaip katės, žiurkės, kiaulės ir beždžionės.
Šie nauji atvykėliai valgė drontų kiaušinius ir jauniklius, taip pat ir daugelį saloje augančių augalų, konkuruodami su drontais dėl maisto ir suardydami Mauricijaus ekosistemą. Drontas neturėjo jokių šansų.
„Norint išvengti tokios lemties kitiems gyvūnams, kokia buvo skirta drontams, būtina perprasti jų gyvenimo subtilybes“, – teigia Angst.
Dronto istorija parodo, kad yra būtina žinoti apie gyvūno sąryšį su jo aplinka – kur jis gyvena, kuo ir kaip jis minta bei kada jis dauginasi. Sunaikinus gyvūnui svarbią aplinką, jis išgyventi nebegalės.
Žmonės visoje Europoje vis aktyviau įsitraukia į naują įstatymų leidybos procesą, siekdami atkurti biologinę įvairovę. Europos gyventojų idėja, pavadinta „Išsaugokime bites ir ūkininkus!“ sukėlė visuotinį susidomėjimą dėl Europos drugelių, bičių ir kitų vabzdžių išlikimo, kai Europos ūkininkai ir toliau naudoja sintetinius pesticidus.
Atsakydamas į šią iniciatyvą, Europos Komisijos vykdantysis viceprezidentas Fransas Timmermansas pasakė štai ką: „Cheminių pesticidų naudojimo sumažinimas yra labai svarbus žingsnis, siekiant padėti gamtai atsigauti ir leisti bitėms, drugeliams ir kitiems vabzdžiams tęsti savo nepakeičiamą darbą Europos laukuose ir vaismedžių soduose.“
Nuo 2019 m. Europos Komisija pasiūlė keletą teisinių iniciatyvų, siekiant apsaugoti ir atkurti biologinę įvairovę, įskaitant Gamtos atkūrimo įstatymą 2022 m. birželio mėn. Pasiūlyme yra nurodytas pagrindinis ES biologinės įvairovės strategijos elementas, taip pat pateikiami ilgalaikio ES žemės ir jūros atkūrimo bei susiję specifinių buveinių ir rūšių atkūrimo tikslai, įskaitant ir apdulkinančius vabzdžius.
