Šie vos už žvirblį didesni paukšteliai turi trumpą uodegą ir ilgą snapą. Juo patogu pagauti žuveles ir kitus smulkius vandens gyvūnus, kuriais minta. Tulžiai grobio tyko smėlėtose seklumose, užutėkiuose nutūpę ant virš vandens esančių šakų ar iš vandens išlindusių akmenų.
Pamatę žuvelę, ryžtingai puola žemyn. Jei pasiseka, iš vandens jie išnyra snape laikydami pagautą žuvelę. Grobį pamatę skrisdami virš vandens, tulžiai gali trumpam plasnodami laikytis ore vienoje vietoje – visai kaip kolibriai. Kad nepritrūktų energijos, per dieną tulžiai turi suvalgyti tokį maisto kiekį, kuris sudarytų apie 60 proc. jų kūno svorio!
Tulžiai upių ir upelių pakrančių gyventojai: čia jie gaudo grobį, o šlaituose kasa urvelius. Tai dar vienas neįprastas jų sugebėjimas. Urvelius šlaituose kasa tik dvi paukščių rūšys – urvinė kregždė ir tulžys.
Stačiuose upių krantuose tulžiai išrausia horizontalius, apie 5 cm skersmens ir 60 cm ilgio urvelius, kurių gale būna lizdo kamera. Ją tulžys iškloja originaliu būdu – atrytais žuvies kauliukais. Jokių minkštų pūkų, plunksnų ar samanų, kaip įprasta paukščių pasaulyje.
Neries regioniniame parke tulžius dažniausiai sutiksite prie Neries ir Dūkštos, čia jiems tinkami žvejybos ir veisimosi plotai. Tai saugoma Lietuvos raudonosios knygos rūšis, kuriai didžiausią grėsmę kelia mūsų veikla: natūralių upių naikinimas ir žmonių nuolatinis lankymasis bei trikdymas.