Ateitį prognozuoti sunku, bet aišku viena – Rusijos karas Ukrainoje, maišantis visas kortas, parodys tikrąjį šiuolaikinės demokratijos veidą. Mus, lietuvius, vis labiau veikia globalios aplinkos problemos, o sprendžiant kylančius iššūkius galimai teks kliautis ir Rusijos bei Baltarusijos geranoriškumu, sako prof. Egidijus Rimkus.

Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050“ diskusijoje „Klimato kaita ir mūsų santykis su aplinka ateityje“ Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto profesorius, klimatologas E. Rimkus skaitė pranešimą apie ateities prognozes. Pastarosios išties verčia susirūpinti, tačiau nėra problemos be išeities.

Vienas garsiausių pastarųjų dešimtmečių verslininkų Warrenas Buffettas yra pasakęs: „Prognozės gali daug pasakyti apie prognozuotoją, bet jos nieko nepasako apie ateitį“, pranešimą pradėjo meteorologas, pridurdamas, kad šiuose žodžiuose yra daug tiesos, o norint numatyti ateitį, pirmiausia reikia praplėšti socialinius burbulus.

„Mes visi gyvename daugiasluoksniuose burbuluose, savo paties arba kitų sukurtuose. Visų pirma, tai yra šeimos, mokyklos, artimiausios aplinkos suformuotas charakteris ir pasaulėžiūra. Toliau tai – socialinės aplinkos burburlas, o ką nors burbuliškesnio nei „Meta“ („Facebook“) būtų sunku ir įsivaizduoti, – sako prof. Rimkus. – Taip pat yra nacionalinis burbulas, o galų gale – ES burbulas, kurį praplėšęs supranti, kad šis žemynas jau bent pora dešimtmečių palaipsniui tampa pasaulio provincija. Europa man vis daugiau primena seną turtingą ponią, pas kurią giminaičiai renkasi patys žinote ko, bet namas gana erdvus ir patogiai įrengtas. Kažkiek primena Agatos Kristi romaną. Norint bent jau pabandyti numatyti ateitį, privalai tuos burbulus praplėšti. Tik neaišku, kaip ir kurį praplėšti sunkiausia.“

Kas, jei Rusija Europai pasiūlys „Green Deal“: „Jūs mums – Ukrainą, o mes pažadame iki 2036 m. šiltnamio dujų emisiją sumažinti 50 proc.“? Ir vėl pukšės ekologiško šampano buteliai, saliutuodami amžiaus klimato kaitos susitarimą. Egidijus Rimkus

Karas parodys, kas esame

Naujausias demokratijos indeksas, paskelbtas dar prieš karą, rodo, jog pasaulyje jau ne pirmą dešimtmetį demokratijos yra vis mažiau, pastebi profesorius. Jis tvirtina, kad nors kol kas vis dar daugiau nei 40 proc. planetos gyventojų formaliai priklauso demokratinėms valstybėms, tačiau ne maža valstybių dalis tokiomis laikomos vien dėl to, jog rinkimų biuletenyje būna užrašyta ne viena pavardė.

„Paskutiniai įvykiai kelia daug klausimų. Ar demokratija geba apginti save? O tuos, kurie norėtų tokiais būti? Ar demokratinis pasaulis sugebės apginti mus supančią gamtinę aplinką nuo mūsų pačių? Kokiu demokratiniu būdu jis sugebės tai padaryti?, – Klausimus kelia prof. Rimkus. – Jei mes toks puikus pavyzdys, kodėl vis mažiau norinčių ar gebančių sekti mūsų pavyzdžiu? Galų gale, ir karas Ukrainoje apnuogins mus ir parodys, kas iš tikrųjų esame.

Kas, jei Rusija Europai pasiūlys „Green Deal“ (liet. „žaliąjį susitarimą“): „Jūs mums – Ukrainą, o mes pažadame iki 2036 m. šiltnamio dujų emisiją sumažinti 50 proc.“? Ir vėl pukšės ekologiško šampano buteliai, saliutuodami amžiaus klimato kaitos susitarimą.“

Taip pat profesorius siūlo įsivaizduoti, ką rinktųsi ispanas, kai ant vienos svarstyklių lėkštės – tolima ir mažai pažįstama šalis, o ant kitos – nauja pabėgėlių krizė.

Europos žemynas jau bent pora dešimtmečių palaipsniui tampa pasaulio provincija. Europa man vis daugiau primena seną turtingą ponią, pas kurią giminaičiai renkasi patys žinote ko, bet namas gana erdvus ir patogiai įrengtas. Egidijus Rimkus
Egidijus Rimkus
Egidijus Rimkus
© DELFI / Kiril Čachovskij

Klimato kaita yra socioekonominė problema

„Rusijos agresija Ukrainoje iš esmės keičia situaciją, tame tarpe ir siekiant aplinkos apsaugos sprendimų, – pažymi profesorius. – Turime visą eilę globalių aplinkos problemų, kurios tiesiogiai arba netiesiogiai veikia Lietuvą. Visų pirma tai – klimato kaita. Kaip klimatologas, aš vis mažiau suvokiu tai kaip aplinkos problemą. Gal tik kai kurie populiariausi indikatoriai yra gamtiniai, bet priežastys ir svarbiausios pasekmės yra socioekonominės. Nelaimėlė gamta – tik fonas ir indikatorius.“

Prie kitų tiesioginį poveikį mums turinčių globalių aplinkos problemų prof. Rimkus priskiria ozono kiekio stratosferoje mažėjimą, vandenyno taršą ir rūgštėjimą, jo ekosistemų niokojimą bei savaiminį nykimą. Be to, galybė globalių žmonijos sukeltų problemų mus veikia netiesiogiai, teigia E. Rimkus, pavyzdžiui, per kainų augimą, padidėjusią migraciją ar įvairiuose regionuose vykstančius karus. Visą tai lemia ir dirvožemio degradacija bei dykumėjimas, gėlo vandens tankiai apgyvendintuose regionus trūkumas ir ekosistemų naikinimas bei savaiminė degradacija, oro ir vandens tarša, augantis atliekų kiekis, vardija profesorius.

Europos valstybės rizikuoja prarasti konkurencinį pranašumą, rinkos dalį ir geopolitinę įtaką, ypač tuose regionuose, kuriuose pereinama prie žaliųjų technologijų. Kova dėl retų elementų jau vyksta ir ji tik aštrės, sukeldama lokalius ar net globalius konfliktus. Egidijus Rimkus

„Nepamirškime ir sparčiai didėjančio eikvojamų iškasenų poreikio, – sako klimatologas. – Turiu omenyje ne anglį (jos dar užteks bent 100 metų), o retuosius elementus, kurie būtini tvariai energetikai ir ekonomikai plėtoti.

Atsinaujinančiai energetikai reikia didžiulio neatsinaujinančių išteklių kiekio, o tai reiškia pasaulines lenktynes, kad būtų užtikrintas pastovus tiekimas. Šalys, galinčios tiekti švarią energiją ar atsinaujinančias technologijas, įgyja pranašumą. Kinija, plačiai investavusi į atsinaujinančiai energetikai svarbių išteklių gavybą, sukūrė pačią didžiausią pramonę. Dabar šioje srityje ji turi milžinišką pranašumą. Nors dauguma reikalingų mineralų yra gana gausūs, daugelis šalių arba neturi technologijų joms apdoroti, arba negali jų pelningai kasti, atsižvelgiant į griežtus vidaus aplinkos politikos reglamentus.

Europos valstybės rizikuoja prarasti konkurencinį pranašumą, rinkos dalį ir geopolitinę įtaką, ypač tuose regionuose, kuriuose pereinama prie žaliųjų technologijų. Kova dėl retų elementų jau vyksta ir ji tik aštrės, sukeldama lokalius ar net globalius konfliktus.“

Man sunku įsivaizduoti, kaip artimiausiais metais gebėsime užtikrinti Nemuno ir Neries vandens kokybę. Turėsime kliautis kaimynų geranoriškumu – Rusijos ir Baltarusijos. Egidijus Rimkus

Karinė įtampa Baltijos jūroje

Antra problemų dalis – regioninio masto aplinkos iššūkiai, kurios spręsti įmanoma vien tik regioninio bendradarbiavimo būdu, sako profesorius: „Pavyzdžiui, ko gero vienintelis būdas spręsti ekologines didžiulių upių problemas, yra įvairių susitarimų pagrindų veikiantis baseininis valdymas, kai į sprendimo priėmimus įtraukiamos visos baseino valstybės. Tai ypač aktualu didelių upių žemupiuose esančioms šalims. Man sunku įsivaizduoti, kaip artimiausiais metais gebėsime užtikrinti Nemuno ir Neries vandens kokybę. Turėsime kliautis kaimynų geranoriškumu – Rusijos ir Baltarusijos. Blogai tai, jog mes net neturėsime, ko paklausti, kokios tai srutos ir kiek ilgai jos tekės. O jei kas nutiks Astrave? Ar Vilniaus gyventojai bus tie, kurie sužinos pirmieji? Labai abejoju.“

Be kita ko, E. Rimkus atkreipia dėmesį, kad Rusijos agresija didins Baltijos jūros militarizaciją.

„Ji tampa milžiniškos karinės įtampos jūra. Be to, vienoje labiausiai užterštų jūrų, dėl suprantamų energetikos politikos pokyčių, bent jau artimiausiu metu dar labiau išaugs taškinių taršos šaltinių skaičius, susijusių su iškastinio kuro transportavimu ir saugojimu. Šiame fone sunku tikėtis Baltijos jūros ekosistemos būklės gerėjimo“, – teigia profesorius.

Prof. Rimkus: kas, jei Rusija mainais į Ukrainą pasiūlys „žaliąjį susitarimą“?
© DELFI / Rita Gečiūnaitė

Trečia dalis – lokaliai generuojamos aplinkos problemos, kurias mes galime ir turime spręsti, pažymi klimatologas.

„Tai mūsų pačių kuriama oro ir vandens tarša, sparčiai vykdomas cheminis ir fizinis dirvožemio alinimas, augančios atliekų krūvos, o ką jau kalbėti apie miško ir pievų ekosistemų naikinimą ir fragmentavimą, – vardija E. Rimkus. – Gal ir galima džiaugtis augančiais saugomų teritorijų plotais, tačiau ar tai nėra gamtos uždarymas į rezervatus, tarp jų dažnai paliekant aplinkosauginį vakuumą? Sugriovus gamtinį karkasą, saugomos teritorijos tampa ne kuo daugiau nei po pagalve laikomomis santaupomis, kurias lėtai bei užtikrintai graužia infliacija.“

Sugriovus gamtinį karkasą, saugomos teritorijos tampa ne kuo daugiau nei po pagalve laikomomis santaupomis, kurias lėtai bei užtikrintai graužia infliacija. Egidijus Rimkus

Švietimo sistemos situacija – apverktina

VU profesorius sako besidžiaugiantis jaunąja karta, nes vis didesnei jų daliai žodžiai „tvari gyvensena“ nėra tik tuščias garsas. Jis net stebisi, iš kur tai atsiranda.

„Mūsų švietimo sistema darželinukų, mokinių ir studentų tvarios elgsenos formavimui skiria itin mažai dėmesio. Esu ne kartą sulaukęs pastabų iš mokytojų, jog mano jiems vedamos paskaitos apie klimato kaitą visiškai nedera su mokykline programa ir jie neturi, kur tos informacijos panaudoti. Bet gal tai ne mano, o mokyklinių programų problema?, – Mąsto profesorius. – Galų gale, ko mes tikimės iš švietimo ir kas yra švietimo prioritetas? Ar išmokyti puikiai skaičiuoti, skaityti ir rašyti, ar auginti laisvą žmogų, pasiruošusį mylėti ir saugoti savo gimtinę bei, reikalui esant, ją ginti? Ko gero, sakytume, tikimės abiejų. Mano manymu, kol kas nelabai sekasi nei vienas, nei kitas.

Norint ugdyti jauną, aplinkai draugišką žmogų, visų pirma mums reikia jaunų, užsidegusių, aplinkai draugiškų mokytojų, kurie savo pavyzdžiu ir žiniomis skatintų savo auklėtinius. Tačiau situacija šioje vietoje yra apverktina. Demografinės šalies problemos ir dėl to atsirandantis mokyklų ir mokinių skaičiaus mažėjimas kol kas maskuoja katastrofišką jaunų mokytojų trūkumo mokyklose problemą.“

Abiturientai laiko istorijos brandos egzaminą
Abiturientai laiko istorijos brandos egzaminą
© DELFI / Julius Kalinskas

E. Rimkus sako, kad ankstesnėse diskusijose buvo suformuluota, kas geriausio galėtų atsitikti ir ko turėtume siekti: „Ekologinis raštingumas ir kritinis mąstymas, ugdomas švietimo sistemoje, nuostata, kad gamta yra savaiminė vertybė, ugdoma švietime, įtvirtinamos gamtos teisės, lietuvių tapatybei svarbi gamta ir jos puoselėjimas, verslo plėtra, vykdoma atsižvelgiant į gamtos tausojimo kriterijų, inovatyvaus, tvaraus žemės ūkio klestėjimas“.

Profesorius tikisi, kad link to ir eisime, bet tam reikalingas proveržis nacionaliniame švietime.

Demografinės šalies problemos ir dėl to atsirandantis mokyklų ir mokinių skaičiaus mažėjimas kol kas maskuoja katastrofišką jaunų mokytojų trūkumo mokyklose problemą. Egidijus Rimkus

„Bet vėlgi, gal nepraeis nei 30 metų ir švietimo sistema taps globalizuota, kaip kad tapo ekonomika ir kultūra. Matematikos mokinį nuotoliniu būdu mokys puikus savo srities specialistas iš Bulgarijos, Lietuvos istorijos – profesorius iš Egipto, o tvarumo pamokas ves maoriai iš Naujosios Zelandijos. Tuo tarpu jaunieji mūsų šalies piliečiai mokysis nesvarbu, iš kur – Palangos, Tenerifės ar Majamio, – svarsto VU profesorius. – Prieš trejus metus iš šitos minties būčiau pasijuokęs, o dabar – ne. Ko gero, žinias galima suteikti įvairiais būdais, tačiau formuoti identitetą ir prisirišimą... Ar namuose lietuviškai kalbantis vaikas, gyvenantis Majamyje ir besiklausantis maorės tvarumo pamokų, bus pasiruošęs aukotis dėl Lietuvos gamtinės aplinkos išsaugojimo? Nežinau. O Lietuvoje laikinai gyvenantis ir dirbantis italas?“

E. Rimkus prisimena, kad vienoje konferencijoje Estijos mokslininkas pacitavo jų šalies vyriausybės atstovo požiūrį į aplinkos problemos sprendinius: „Mes puikiai žinome, ką turėtume daryti, bet kas po to mus išrinks?“ Profesorius sako manantis, kad taip galvojama ne tik Estijoje.

„Tai didelis demokratijos minusas, bet tai tik parodo, kiek, žvelgiant į ateitį, mums tampa svarbus aplinkosauginis švietimas mokyklose tam, kad išrinktų“, – sako jis.

www.DELFI.lt