Greitai, pigiai ir daug – žodžiai, kurie bene geriausiai apibūdina greitosios mados industrijos verslo modelį. Šiame versle drabužiai yra itin pigūs, o naujos rūbų kolekcijos pasirodo nebe du kartus per metus, kaip buvo įprasta anksčiau, o kone kiekvieną mėnesį ar savaitę.

Pagal tarptautinio projekto Žiedinė Šiaurės-Baltijos šalių dėvėtos tekstilės sistema duomenis, Lietuvoje kiekvienas žmogus kasmet savo spintą papildo vidutiniškai 10 kg drabužių, neskaitant avalynės, Europoje – 14 kg. Kaip dažnai nusipirkę rūbą pažiūrime, iš kur jis atkeliavo? Ar susimąstome, kas jį gamino, už kokį atlygį ir kokiomis sąlygomis? Kas gi iš tiesų slypi už užrašo „Made in Bangladesh“ ant drabužių etiketės?

Projekto apie tvarumą „Išpakuota“ autorė Rugilė Matuzevičiūtė laikosi nuomonės, kad kaip ir sprendžiant bet kokią kompleksišką problemą atsakomybę už socialinę neteisybę drabužių pramonėje turi prisiimti visi. Anot jos, darbuotojų atlyginimams, darbo sąlygoms ir krūviui didelę įtaką daro įmonės, užsakančios drabužius iš gamyklų, esančių besivystančiose šalyse. Tačiau norint, kad situacija keistųsi, savo veiklos modelį turi keisti ne tik greitos mados korporacijos, prie pokyčio gali prisidėti kiekvienas.

Greitosios mados drabužiai gaminami besivystančiose pasaulio šalyse

Pagal statistikos interneto portalo „Statista“ duomenis Bangladešo, Indijos, Vietnamo, Kambodžos, Indonezijos, Mianmaro, Šri Lankos ir kitų besivystančių šalių drabužių gamyklose yra pagaminama dalis greitosios mados drabužių tokioms Lietuvoje ir pasaulyje puikiai žinomoms kompanijoms kaip „Hennes & Mauritz“ („H&M“), „Inditex“ („Zara“, „Stradivarius“, „Bershka“, „Massimo Dutti“), „ASOS“, „Primark“ „Marks&Spencer“ ir daugeliui kitų. Būtent į šias ir kitas greitosios mados kompanijas paskutiniuosius keletą dešimtmečių krypsta ne tik susirūpinusiųjų klimato kaita, bet ir kovotojų už žmogaus teises žvilgsniai.

Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
© Vida Press

Greitosios mados drabužiai kuriami besivystančiose šalyse naudojant pigias žaliavas ir svarbiausia pigią darbo jėgą. „Mados skaidrumo indekso 2019“ (angl. Fashion Transparency Index 2019) ataskaitoje teigiama, kad neretai pasirenkamos tokios pasaulio vietos, kuriose darbo įstatymai yra silpni, o darbuotojai turi mažai galimybių burtis į sąjungas, kad galėtų užtikrinti savo teises.

Bangladešas – viena iš tokių vietų. Verslo ir žmogaus teisių išteklių centro (angl. Business & Human Rights Resource Centre) duomenimis, ši šalis yra antra pagal dydį drabužių pramonės gamintoja po Kinijos. Pasaulio banko 2019 m. atlikto tyrimo ataskaitoje teigiama, kad Bangladeše veikia daugiau nei 5000 gamyklų, kuriose dirba daugiau nei 4 milijonai šalies gyventojų. Dauguma jų – moterys. Gaminami drabužiai sudaro 83 proc. visų eksportuojamų šalies prekių, todėl šalis yra visiškai priklausoma nuo Vakarų kontroliuojamos drabužių pramonės.

Uždirbama net kelis kartus mažiau, nei reikalinga pragyventi

Rinkos tyrimų bendrovės Research and Markets 2019 m. duomenimis, pasaulinė drabužių pramonė per pastaruosius 15 metų išaugo dvigubai, joje šiuo metu dirba maždaug 60 milijonų darbuotojų. Bangladeše ir kitose besivystančiose šalyse, kuriose siuvami drabužiai greitosios mados korporacijoms, atlygis už darbą toli gražu nėra teisingas, o anot tarptautinės organizacijos Švarūs drabužiai (angl. Clean Clothes), milijonai dirbančiųjų drabužių pramonėje yra išnaudojami kaip pigi darbo jėga.

Kaip skelbia Verslo ir žmogaus teisių išteklių centras, 2018 m. rugsėjo mėn. Bangladešo vyriausybė pirmą kartą per penkerius metus padidino drabužių darbuotojų minimalų atlyginimą nuo maždaug 53 iki 81 Eur per mėnesį.

Projekto „Darbuotojų, dirbančių drabužių pramonėje, dienoraščiai“ (angl. Garmet Workers Diares) atliktame tyrime teigiama, kad per valandą drabužių gamintojai uždirba nuo maždaug 0,30 iki 0,35 Eur per valandą. Šis atlyginimas vis dar yra beveik 5 kartus mažesnis nei nustatytas pragyvenimo atlygis (anlg. Living wage), būtinas pagrindiniams žmogaus poreikiams patenkinti.

Drabužių gamykla Bangladeše
Drabužių gamykla Bangladeše
© Vida Press

Darbuotojai gauna tik nedidelę dalį to, ką vartotojai moka už drabužius. Pavyzdžiui, jeigu marškinėliai kainuoja 30 Eur, žmogus, kuris juos siuva, nuo šios sumos uždirba vos 20 centų, tuo tarpu mažmenininkas gauna daugiau nei pusę prekės kainos, t. y. apie 17 Eur.

Darbo sąlygos Bangladeše – vienos prasčiausių pasaulyje

Pagal 2021 m. Tarptautinės profesinių sąjungų konfederacijos (angl. International Trade Union Confederation) pasaulinį teisių indeksą, kuriame šalys vertinamos skalėje nuo 1 (geriausias) iki 5 (blogiausiais), atsižvelgiant į darbuotojų teises, Bangladešas vertinamas penketuku ir yra tarp dešimties blogiausių šalių darbuotojams.

Greitosios mados kaina – juos siuvančių žmonių sveikata ir saugumas. Drabužių pramonės darbuotojų aplinka – pavojinga sveikatai. Gamyklose dirbama be oro ventiliacijos ar kondicionierių, dalis žmonių susiduria su kenksmingomis cheminėmis medžiagomis, nuolatiniu triukšmu, dirba esant itin aukštai temperatūrai. Darbuotojai patiria psichologinį ir fizinį smurtą, priekabiavimą. Be to, jiems mokama neužtektinai, kad galėtų tinkamai maitintis. Projekto „Darbuotojų, dirbančių drabužių pramonėje, dienoraščiai“ duomenimis, gamyklose vidutiniškai dirbama po 12–16 valandų per parą.

Dėl prastų darbo sąlygų neretai pavojus kyla ne tik žemiausiose drabužių pramonės grandyse dirbančių žmonių sveikatai, bet ir gyvybei. Pasitaiko, kad rūbų gamybos darbai atliekami kritinės būklės pastatuose. Pavyzdžiui, 2005 m. Bangladeše, Dakoje, sugriuvo drabužių gamykla, kurioje žuvo 64 žmonės, buvo sužeista daugiau nei 100. Po penkerių metų per gaisrą Bangladešo gamykloje žuvo 26 darbuotojai, sužeista taip pat daugiau nei 100. Kito gaisro metu 2012 m. žuvo 112 žmonių, daugiau nei 150 buvo sužeisti.

Drabužių gamykla Bangladeše
Drabužių gamykla Bangladeše
© Vida Press

Vis dėlto daugiausiai aukų pareikalavo 2013 m. Bangladeše sugriuvusi aštuonių aukštų drabužių gamykla „Rana Plaza“. Per katastrofą žuvo daugiau nei 1100 darbuotojų, apie 2500 buvo sužeisti. Incidentas laikomas daugiausiai gyvybių nusinešusiu nelaimingu atsitikimu drabužių pramonės istorijoje. Po šio įvykio pasaulis atkreipė dėmesį į tai, kas iš tiesų slypi po etikete „Made in Bangladesh“ – mirtinas greitosios mados išlaidos, nežmoniškos darbo sąlygos, sistemingas išnaudojimas, žemas pragyvenimo lygio nesiekiantis darbo užmokestis.

Moterys – didžioji dauguma drabužių pramonės darbuotojų

Pasak organizacijos „Švarūs drabužiai“, maždaug 80 proc. visų rūbų industrijoje dirbančių žmonių – moterys ir tai, anot organizacijos, ne atsitiktinumas, o diskriminacijos rezultatas. Yra nusistovėjęs požiūris į tai, kokius darbus ir kaip moterys gali atlikti, jų atlyginimus, santykius su darbdaviais. Moterys šioje pramonėje yra pageidaujamos dėl kultūrinių stereotipų, kurių privalo laikytis. Tai – buvimas paklusniomis, nuolankiomis, pasyviomis, rečiau keliančiomis iššūkių vadovybei.

Moterims, dirbančioms drabužių pramonėje, dažnai mokama mažiau nei vyrams, net jei jos ir atlieka tas pačias užduotis. Jų pajamos laikomos tik papildančiomis vyrų, kurie pagal stereotipus yra šeimos maitintojai, pajamas. Tačiau iš tikrųjų moterų gaunami pinigai dažnai yra vieninteliai namų ūkyje. Kadangi dažniausiai moterys užima žemesnes pareigas ir gauna mažesnį atlygį už darbą, jos labiau kenčia nuo skurdo, o skurdas padidina tikimybę tapti smurto ir priekabiavimo aukomis.

"Rana plaza" griūtis
"Rana plaza" griūtis

Bangladešo darbuotojų solidarumo centro ( angl. Bangladesh Center for Workers Solidarity) 2020 m. atlikto tyrimo ataskaitoje teigiama, kad smurtas dėl lyties (angl. gender-based violence) yra skurdo ir lyčių nelygybės priežastis bei pasekmė. Pagal tyrimo duomenimis, 76% visų apklaustų darbuotojų susidūrė su tam tikra smurto dėl lyties forma darbo vietoje, dažniausiai – seksualiniu priekabiavimu.

Kaip skelbia projektas „Mados tikrintojas“ (angl. Fashion Checker), dirbdamos gamyklose moterys susiduria ne tik su psichologiniu ir fiziniu smurtu, priekabiavimu, jos taip pat nuolat patiria stresą dėl nesaugumo darbe, dėl mažo atlyginimo netinkamai maitinasi, išsenka dėl priverstinių viršvalandžių. Įvairūs buities darbai ir vaikų priežiūra riboja moterų galimybes susirasti kitokį darbą, jos neturi laiko ir jėgų kovoti už savo teises.

Pandemijos padariniai

Covid-19 pandemija paveikė visą pasaulį, tačiau ypač nukentėjo Bangladešo gamyklose dirbantys drabužių gamintojai. 2020 m. kovo mėn., prasidėjus pandemijai, buvo uždarytos parduotuvės JAV ir Europoje. Prekių ženklai ir mažmenininkai į tai sureagavo atšaukdami prieš pandemiją pateiktus užsakymus. Vien 2020 m. kovo mėn. buvo atšaukta jau pagamintų drabužių užsakymų už maždaug 2,42 milijardo Eur.

Dėl to nuo Covid-19 pandemijos pradžios 2,3 milijono su drabužių gamyba dirbančių žmonių buvo visiškai arba laikinai atleisti. Dalis darbuotojų negavo atlyginimų. Po viešo pasipiktinimo dalis prekės ženklų vis dėl to įsipareigojo sumokėti už užsakymus, tačiau ne visi.

Per Covid-19 pandemiją įvairiose Bangladešo drabužių gamyklose taip pat buvo užfiksuoti tokie darbo ir žmogaus teisių pažeidimai kaip nesumokėtas darbo užmokestis, atleidimas be teisėtų išeitinių išmokų, griežti protestų malšinimai, nesąžiningas masinis atleidinėjimas, apsaugos priemonių neužtikrinimas ir kt.

Ar tikrai greitosios mados milžinai nėra atsakingi?

Greitosios mados korporacijos ir įvairūs prekių ženklai vis dažniau reikalauja mažesnių kainų, trumpesnio pristatymo laiko didesniam produkcijos kiekiui ir staigiems užsakymų pakeitimams. Dėl to tiekėjai padidina darbuotojų gamybos tikslus. Jeigu gamybos tikslai neįgyvendinami, kenčia darbuotojai – jie dirba viršvalandžius, gauna mažesnius atlyginimus, prieš juos yra smurtaujama.

Mitingas Bangladeše
Mitingas Bangladeše
© Vida Press

Prekių ženklai teigia tiesiogiai prie darbuotojų atlyginimų ir darbo sąlygų neprisidedantys, tačiau projekto apie tvarų gyvenimo būdą ir ekologiją „Išpakuota“ autorė R. Matuzevičiūtė mano, kad yra kitaip: „Taip, tiesiogiai jie algos nenulemia, bet jie sudaro tokias sąlygas, kad įmonei nieko kito nebelieka kaip tik mažinti atlyginimus, didinti darbo krūvį ir kt.“. Anot jos, spaudimas, kuris atsiranda, turi labai didelę įtaką ir darbo valandų skaičiui, ir krūviui, ir darbo sąlygoms – žmonės nebegali nei nueiti į tualetą, nei pavalgyti, nei patenkinti kitų būtinų poreikių darbe.

„Korporacijų teigimas, kad jie neturi įtakos tiesiogiai, man atrodo, yra rankų nusiplovimas ir bandymas atsikratyti atsakomybės, puikiai suprantant, kad jie yra tie, kurie kontroliuoja drabužius jiems gaminančias įmones, o ne priešingai. Atsakomybės klausimas krenta tai įmonei, kuri moka pinigus ir kuri priima sprendimus“, – įsitikinusi R. Matuzevičiūtė.

Prie situacijos pokyčio galime prisidėti kiekvienas

Sąmoningą gyvenimo būdą skatinančio projekto kūrėja laikosi nuomonės, kad nors tiesiogiai situacijos tose šalyse, kuriose siuvami drabužiai, nepakeisime, kiekvienas tam tikrais savo veiksmais galime prisidėti prie pokyčio. „Turime surasti, ką mums lengviausia pakeisti savo kasdienybėje, kad tai turėtų kažkokį teigiamą poveikį planetai ir kitų žmonių gerovei, ir taip po truputį į savo kasdienybę integruoti vis daugiau tvarumo ir socialinės atsakomybės“, – teigia ji.

Paklausta, kokie yra realūs veiksmai, nuo kurių galima pradėti, R. Matuzevičiūtė teigia, kad galima rinktis tokius verslus, kurie nesiejami su žmones išnaudojančiomis gamyklomis. Atpažinti tokias įmones padeda specialus ženklinimas ir tų įmonių pateikiami pažymėjimai. „Galima žiūrėti į drabužių, kuriuos renkamės, sertifikatus, ženklinimą, kad jie turėtų arba organiškos medvilnės, arba vandens tausojimo, arba sąžiningos prekybos sertifikatą, arba kažkokį kitą ženkliuką ant etiketės, kuris parodytų, kad įmonė elgiasi atsakingai“. Anot projekto apie tvarumą autorės, pirkėjas gali išsirinkti kelis žymėjimus, kurie atitinka jo įsitikinimus, yra jam svarbūs, ir pagal tai rinktis, kuriose parduotuvėse apsipirkti.

Kitas svarbus dalykas – žiūrėti, kas drabužius pardavinėja ir vengti greitosios mados parduotuvių.

Svarbiausia – norėti mažiau, pirkti mažiau

R. Matuzevičiūtė taip pat pataria labiau stebėti lėtos mados tendencijas, domėtis verslais, kurie kuria mažiau drabužių ir akivaizdžiai išreiškia savo socialines atsakomybes. „Galima išsirinkti verslus, kuriais tikite ir juos palaikyti bei remti, tai labai svarbus aspektas“, – pabrėžia ji.

Anot merginos, norint prisidėti prie pokyčių, vienas iš svarbiausių dalykų, kaip ir daugelyje su aplinkosauga susijusių temų, – įpročių keitimas. Projekto apie tvarumą autorė įsitikinusi, kad drabužio ilgaamžiškumas yra labai svarbus, siekiant prisidėti prie šios problemos sprendimo. „Manau, kad svarbiausia yra tiesiog norėti mažiau, pirkti mažiau, būti patenkintam su tuo, su kuo esi, savo drabužius nešioti ilgiau, – teigia ji ir priduria, – tuomet einame minimalizmo link ir rodome rinkai, kad norime patvarių, kokybiškų drabužių, pagamintų etiškomis darbo sąlygomis“.

Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
© Vida Press

Norintiems prisidėti prie tvarumo, R. Matuzevičiūtė taip pat pataria rinktis Lietuvoje pagamintus produktus ir nepalaikyti ilgos gamybos grandinės.

Svarbu nepamesti sveiko proto

Projekto apie tvarumą autorė laikosi nuomonės, kad mes, kaip pirkėjai, stipriai neįsivėlę į kažkokį socialinį aktyvizmą, negalime išspręsti besivystančiose šalyse drabužių pramonėje dirbančių žmonių darbo problemų ir tiesiogiai prisidėti prie tų žmonių gyvenimo sąlygų gerinimo. Tačiau ji pabrėžia: „Ką mes tikrai galime padaryti iš savo, kaip pirkėjų pusės, – parodyti, kad nepalaikome tokių praktikų ir renkamės tvaresnius sprendimus“.

Tačiau mergina akcentuoja ir tai, kad svarbu nepamesti sveiko proto. „Nereikia pereiti į radikalizmą, nes tai prie nieko nepriveda, ir negalvoti, kad vieni nusipirkti marškinėliai yra visų pasaulio problemų priežastis, – teigia ji ir priduria, – svarbu pagalvoti, kaip tu gali keistis savo komforto zonoje, perėjimas į diskomfortą ir radikalumą yra trumpalaikis sprendimas, kuris nepadeda išugdyti įpročių“. R. Matuzevičiūtė mano, kad svarbu stengtis kiek įmanoma, bet nebūtina savęs kaltinti dėl to, koks yra pasaulis.

Kad ir kaip būtų, kalbant apie tvarumą ir visas aplinkosaugos temas, anot jos, visuomet iškyla klausimas, kas sukelia vienas ar kitas problemas – pirkėjai ar korporacijos bei valdžios institucijos. R. Matuzevičiūtės nuomone, kaip ir sprendžiant bet kokią kompleksišką problemą atsakomybę turi prisiimti visi. Tačiau ji priduria: „Aišku, legendinis pasakymas, kad žmogus balsuoja savo pinigais, vis dėlto yra tiesa“.