Tokie žmonės vadinami klimato skeptikais. Nors atrodytų, kad jų nedaug, neretai jie turi itin dideles auditorijas. Tarp klimato skeptikų yra ir kai kurių pasaulio valstybių lyderiai.
Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros organizuojamoje konferencijoje „Klimatosaugos briaunos 2022“ meteorologas, LRT laidų vedėjas Silvestras Dikčius pranešime „(Ne)įmanoma misija. Kaip įtikinti klimato kaitos skeptiką“ pasakoja, kokie žmonės vadinami klimato skeptikais, kaip jie klasifikuojami, kokios yra priežastys nulėmusios jų skepticizmą klimato kaitos klausimu, taip pat atskleidžia, ar verta bandyti pakeisti jų nuomonę.
Su skeptikais susiduria jau keliasdešimt metų
S. Dikčius pranešimą pradeda nuo pasaulyje išpopuliarėjusio bei daug diskusijų visuomenėje sukėlusio filmo „Don‘t look up“, kuris, anot jo, dalies lietuvių buvo neteisingai interpretuojamas.
„Lietuvoje, kiek stebėjau socialiniuose tinkluose, panašu, kad daug kas šio filmo nesuprato. Daug kas sakė, kad filmas yra apie pandemiją ir apie nepasitikėjimą mokslu, kurį visas pasaulis išgyveno pandemijos laikotarpiu. Tačiau pats filmas buvo anonsuotas dar pusę metų iki pandemijos ir jis kalbėjo apie klimato kaitą.
Skepticizmo dozė, su kuria susidūrė medikų bendruomenė, farmacija per pandemiją <...>, daliai žmonių atrodė nauja – kaip galima taip nepasitikėti mokslu, juo netikėti. Tačiau
klimato mokslininkai ir studentai <...> būtent su klimato skeptikais susiduria jau keliasdešimt metų ir susiduria labai aršiai“, – pabrėžia S. Dikčius.
Pranešimo autoriaus atkreipia dėmesį ir į tai, kad net 97 proc. pasaulio mokslininkų sako, jog klimato kaita vyksta dėl žmogaus kaltės, ir pabrėžia, kad jam įdomu, kas yra tie likę 3 proc. Anot jo, klimato kaitos skeptikas greičiausiai „užsikabintų“ už tų 3 proc. nuomonės ir jos laikytųsi.
Trys rūšys
S. Dikčius pateikia ir klimato skeptikų klasifikaciją, kurią 2004 m. sudarė klimatologas bei okeanlogas Stefanas Rahmstorfas ir kuria daugiausia naudojasi sociologai.
„Tereikia įsivaizduoti, kiek klimato skeptikai turėjo užknisti klimatologą, kaip jis tiesiog turėjo nebepakęsti jų veiklos ir susidūrimų su jais, kad imtų klimato skeptikus klasifikuoti, – šypteli specialistas ir priduria, – ta klasifikacija pasirodė tokia tiksli, kad yra naudojama ir šiandien.“
Taigi, S. Rahmstorfas suskirstė klimato skeptikus į tris rūšis. Pirma, tendencijos skeptikai, kurie neigia pačią klimato kaitą ir sako, kad jos nėra. Antra, pobūdžio skeptikai, kurie sutinka, kad klimato kaita galbūt vyksta, tačiau yra įsitikinę, kad jos pobūdis yra nulemtas natūralių priežasčių, pavyzdžiui, saulės aktyvumo.
„Pobūdžio skeptikų bent jau aš sutinku nuolat tarp kitų mokslo sričių profesionalų. Tai nėra kažkokie paprasti darbininkai arba žmonės, nebaigę aukštojo mokslo“, – atkreipia dėmesį jis.
S. Dikčius įvardija ir trečią klimato skeptikų rūšį – poveikio skeptikus, kurie mano, kad klimato kaita yra nežalinga arba netgi naudinga.
„Lietuvoje taip manančių yra nemažai, jų sutikti taip pat tenka dažnai. Reikia pripažinti, kad tas poveikio skeptikas kartais būnu ir aš pats, nes dalinai gyventi šiltesniame ore, šiltesnėje atmosferoje, nepatirti tokių rūsčių žiemų yra malonu. Suprasdamas klimato kaitos problematiką bei ką ji gali atnešti, net ir aš vistiek turiu kažkokią skeptiko dalelę, kad vis tik gyventi šiltame ore yra malonu“, – atvirauja pranešimo autorius.
Klimato skeptikų nėra daug
S. Dikčius pamini ir Kauno technologijos universiteto atliką tyrimą, per kurį žmonėms buvo užduodami klausimai apie klimato kaitą, vienas iš jų – ar tikite, kad vyksta klimato kaita. 5,3 proc. apklaustųjų sakė, kad netiki. Taip buvo nustatyta, kiek respondentų yra tendencijos skeptikai. Šis skaičius, anot S. Dikčius, yra gana mažas.
10 proc. apklaustųjų teigė, kad klimato kaita vyksta dėl natūralių priežasčių ir ją sukelia ne žmogaus veikla. 10 proc. sakė manantys, kad klimato kaita bus naudinga arba daugiau naudinga nei žalinga.
„Tai nereiškia, kad turime 25 proc. klimato skeptikų Lietuvoje, nes dalis žmonių turbūt pritaria ir vienam, ir kitam teiginiui, o dalis atsakiusiųjų galbūt laikosi vienos griežtos pozicijos, – atkreipia dėmesį S. Dikčius ir apibendrina, – kaip matote, skaičiai iš tikrųjų nėra dideli, nors kai sekame viešą nuomonę socialiniuose tinkluose arba žiniasklaidoje, panašu, kad tų skeptikų yra gerokai daugiau. Vis dėlto sociologiniai tyrimai rodo, kad jų nėra tiek ir daug.“
Archetipai
Meteorologas taip pat įvardija ir S. Rahmstorfo išskirtus archetipinius klimato skeptikų įvaizdžius.
„Vienas iš jų – apmokami lobistai. <...>. Tai yra tam tikros žmonių grupės, kurioms naudinga neigti klimato kaitą. Taip pat donkichotai – žmonės, kurie netiki klimato kaita ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių kovoja su viešojoje erdvėje apie ją pasisakančiais. Ir trečia – ekscentriški mokslininkai, kurių, mano galva, dabar mažėja.
Lietuvos žiniasklaidoje aš pabandžiau paieškoti klimato kaitos neigėjų tipų pavyzdžių. Vienoje antraštėje parašyta: „Meteorologas pratrūko: globalinio atšilimo nėra“. Čia rašoma, kad tas meteorologas yra garsus visame pasaulyje. Bet jeigu paspausiu ant antraštės, pamatysiu, kad tai yra 2014 m. straipsnis. Jeigu toliau paskaitysime, pamatysime, kad tai jau yra aštuoniasdešimties metų sulaukęs net ne mokslininkas. Tiesą sakant, jis dirbęs orų pranešėju ir turbūt baigęs kažkokius meteorologijos mokslus. Tad, tas straipsnis yra gana juokingas“, – įvardija konferencijos dalyvis.
Jis sako, kad bent jau anksčiau – prieš dešimtmetį ar dar seniau – tokios antraštės labai erzindavo, tačiau dabar panašaus pobūdžio straipsnių pavadinimų apie kažkokius radikaliai pasisakančius mokslininkus mažėja. Anot S. Dikčiaus, taip yra todėl, kad keičiasi ir žiniasklaidos darbuotojų išprusimas.
„Žurnalistai tiesiog yra daug geriau įsigilinę į klimato kaitos temą. Save gerbianti žiniasklaidos priemonė dabar, skirtingai nei 2014 metais, tokio straipsnio turbūt jau nebepublikuotų“, – įsitikinęs meteorologas.
Tarp skeptikų – ir kai kurių pasaulio šalių lyderiai
S. Dikčius sako, kad Donaldas Trumpas turbūt galėtų būti pirmosios archetipų grupės – lobistų – pavyzdžiu. Anot jo, šis politikas turbūt yra vienas iš žinomiausių klimato kaitos neigėjų ir pabrėžia, kad jis turi labai didelę įtaką.
Aplinkos organizacija „Earth.org“ įvardija dar keletą politikų, kurie klimato kaitos atžvilgiu yra nusiteikę gana skeptiškai, o jų vykdoma politika darė ir tebedaro didelę žalą aplinkai.
Vienas iš tokių politikų – iki 2022 m. Australijos ministro pirmininko pareigas ėjęs Scottas Morrisonas. Praėjusiais metais pagal klimato kaitos veiksmingumo indeksą Australija užėmė paskutinę vietą iš 57 šalių, kuriose vykdoma klimato politika. S. Morisono vyriausybė nepaaiškino, kaip ji pasieks šalies 2030 m. išmetamųjų teršalų mažinimo tikslą, nepaskelbė jokios ilgalaikės klimato kaitos švelninimo strategijos. Be to, jo vyriausybė ir toliau skatino iškastinio kuro plėtrą, atmetė naujausias IPCC ataskaitas, nutraukė Žaliojo klimato fondo finansavimą ir nedalyvavo praėjusiais metais vykusiame JT aukščiausiojo lygio susitikime dėl klimato kaitos.
2017 m. Morisonas kreipėsi į Atstovų Rūmus laikydamas anglies gabalą ir pareiškė: „Tai yra anglis. Nebijokite. Nebijokite. Ji jums nepakenks.“ S. Morisonas nesuvokė, kad dėl oro taršos, kurią sukelia anglies ir naftos pramonė, 2018 m. pasaulyje mirė 8,7 mln. žmonių. Iškastinis kuras, kaip antai anglis, yra pagrindinė priežastis, lemianti pasaulinės temperatūros kilimą. Dėl to paaštrėjo sausros, Australijoje padažnėjo krūmynų gaisrų intensyvumas ir dažnumas.
Į skeptikų sąrašą būtų galima įtraukti ir buvusį Brazilijos prezidentą Jairą Bolsonaro, kuriam šalį valdant 2019–2022 m. metinis medžių kirtimo rodiklis Brazilijoje beveik padvigubėjo. Vien per pirmuosius jo prezidentavimo metus miškų kirtimas padidėjo keturis kartus – nuo 1 mln. hektarų 2018 m. iki 3,9 mln. hektarų 2019 m. pabaigoje.
J. Bolsonaro vyriausybė aplinkosaugos politiką laikė kliūtimi Brazilijos vystymuisi, todėl ji ėmėsi „aplinkosaugos demontavimo“, panaikindama aplinkosaugos politiką, kuria buvo siekiama apsaugoti atogrąžų miškus ir kovoti su klimato kaita. Dėl šios priežasties nebuvo valstybės pastangų kontroliuoti miškų kirtimą, pažeidėjai buvo retai baudžiami, o įmonės galėjo lengviau eksploatuoti žemę.
Vienu iš didžiausių klimato kaitos skeptikų laikomas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Jau keletą dešimtmečių jis neigia mokslininkų pateikiamus faktus, kad klimato kaitą pirmiausia lemia žmogaus veikla, dėl to jis kaltina tam tikrus „planetoje vykstančius procesus“. Gretą Thunberg jis yra pavadinęs „neinformuota, jautria paaugle, kuria galbūt naudojamasi kažkieno interesais“.
Rusija yra ketvira pasaulyje pagal šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, todėl šalies vaidmuo tarptautinėje klimato politikoje yra ypač svarbus. Tačiau Rusijoje nėra valstybės paramos aplinkos apsaugai, išlaidos šiai sričiai – mažos, o politikos reformų, kurios padėtų Rusijai spręsti rimtas aplinkosaugos problemas, beveik nėra.
Į šį sąrašą patektų ir Turkijos prezidentas Recepaas Tayyipas Erdoganas, kuris tarp valdžios lyderių yra jau 19 metų. Per šį laikotarpį mažai pasiekta aplinkos apsaugos ir klimato kaitos švelninimo srityse. Turkija penkerius metus buvo viena iš šešių pasaulio valstybių ir vienintelė G20 šalis, neratifikavusi Paryžiaus klimato susitarimo. Ji tai padarė tik 2021 m.
Tuo metu šalis nebuvo teisiškai įsipareigojusi laikytis susitarimo, tai reiškia, kad ji neketino dėti pastangų, jog pasaulio temperatūra neviršytų 1,5°C. Nuo 1990 m. Turkijoje išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis padidėjo 190 proc., šį skaičių dar labiau padidino šalies priklausomybė nuo anglies, naftos ir dujų pramonės.
Turkijos vyriausybė netgi vykdo planus padvigubinti anglies gavybos pajėgumus ir toliau smarkiai subsidijuoja šią pramonės šaką, nepaisydama to, kad dėl oro taršos Turkijoje kasmet miršta beveik 5 000 žmonių, 26 500 vaikų suserga bronchitu ir yra skaičiuojama daugiau nei 3 000 priešlaikinių gimdymų.
Kas skatina skepticizmą?
S. Dikčius savo pranešime atkreipia dėmesį į tai, kad skepticizmą dėl klimato kaitos, be abejonės, skatina, prieštaringos informacijos perteklius, žinių trūkumas, taip pat mokslo autoriteto stoka.
„Vis tik daugeliui žmonių mokslas nėra autoritetas. Tai yra dar vienas informacijos šaltinis, nesvarbu, kad mokslas duoda mums veikiančias technologijas, veikiančius mechanizmus, bet tas mokslo pateikiamas pasakojimas – nebūtinai teisingas. Juk mokslas kartais ir suklysta, kartais pripažįsta, kad nežino. Žodžiu, mokslas nėra užėmęs tokios vietos, kokią užėmusi yra religija“, – svarsto specialistas.
Anot jo, skepticizmas gali kilti ir iš psichologinės gynybos, nes pripažinti, kad vyksta klimato kaita, reiškia pripažinti ir savo indėlį, savo kaltę.
Taip pat, anot pranešimo autoriaus, tai gali priklausyti ir nuo asmenybės tipo, mat, kai kurie žmonės nuolat nori neigti kažkokius jiems nepatinkančius dalykus, atsirandančius pasaulyje.
Kita priežastis, kurią S. Dikčius laiko viena iš svarbiausių ir apie kurią yra gana mažai kalbama, nes tai gana sunkiai suprantamas dalykas, – tai, kad mes vis tiktai linkę pažinti pasaulį per naratyvinį mąstymą.
„Mums reikalingas kažkoks pasakojimas, kuris įgalintų mus juo tikėti arba ne, kuris mus formuotų ir atlieptų mūsų vertybes. Tuo metu pasakojimas apie klimato kaitą yra per daug fantastiškas. Iš principo, mūsų smegenys niekada nebuvo linkusios planuoti, strateguoti arba bijoti ir saugotis dalykų, kurie įvyks tiktai tolimoje ateityje. Kadangi niekada nebuvo jokio įrankio, kuris galėtų leisti mums tai daryti, tai yra gana naujas dalykas ir žmogaus smegenims, kurios nori spręsti problemas, esančias dabar arba būsiančias netolimoje ateityje, tai tikrai gali skatinti skepticizmą“, – paaiškina S. Dikčius.
Kaip kalbėti su klimato skeptikais?
Specialistas atkreipia dėmesį ir į tai, kad klimato kaitos skeptikai dabar evoliucionuoja, o tendencijos skeptikų apskritai mažėja.
„Jeigu anksčiau sakydavo, kad klimato kaita – netikra arba vyko nuolat, tai dabar klimato kaitos skeptikai imasi labiau racionalios pozicijos ir sako, kad, na, energijos tranzitas yra tiesiog per brangus, kad mes jau pavėlavome arba kad klimato kaita vyksta ir toliau turime išdeginti iš esmės visą naftą, kuri yra Žemėje“, – teigia jis.
S. Dikčius taip pat pabrėžia nežinantis, ar apskritai reikia kalbėti su klimato skeptikais ir bandyti pakeisti jų nuomonę. Vis dėlto jis pats šia tema kalba tik su žmonėmis, kurie jam yra svarbūs.
„Aš (su klimato skeptikais – aut. past.) kalbuosi tik išskirtiniais atvejais, kai tai yra mano bičiuliai, šeimos nariai arba bet kokie man svarbūs žmonės. Tokiais atvejais aš galbūt noriu pakeisti jų nuomonę. <...>. Visą laiką bandau remtis aiškiai suprantamais faktais. Labai svarbu stengtis nepykti ir nesinervinti, ko man nepavykdavo, kai buvau studentas ir vėliau dar kokius 20 metų. Ir dabar dar ne visada pavyksta“, – patirtimi dalijasi specialistas.
Anot jo, taip pat svarbu rasti kažkokių bendrų atspirties taškų, nesiimti gąsdinimo strategijos, į kurią labai lengva nuslysti (kad mes visi žūsim ir tai nutiks per tave, jeigu tu nepatikėsi šita tema), be to galima papasakoti savo asmeninę istoriją.
„Ar reikia bandyti įtikinti skeptikus? Yra tokia nuomonė, kad jų visuomenėje yra labai nedaug, jie tiesiog pakankamai garsiai rėkia, bet kai kurie vis tiktai turi labai svarų balsą. Todėl aš manau, kad tie, kurie turi kantrybės, tie, kurie moka tai daryti, ir tie, kurie turi žinių, vis tiktai turėtų su jais kalbėtis“, – apibendrina S. Dikčius.
