Rūpinamės kertamais miškais, bet ne pievomis?
Delfi TV laidoje „Iš esmės“ aplinkos ministro patarėjas Marius Čepulis, sėdėdamas pievoje, tikino, kad būtent pievoms turime būti dėkingi, nes jos mums teikia ekosisteminių paslaugų. Maža to, anot pašnekovo, visi esame labai sunerimę dėl kertamų miškų, tačiau pievomis visai nesirūpiname.
„Visų pirma, neskirstyčiau, laukinė ar nelaukinė gamta. Mieste yra zonų, kur gali būti parkų, gėlynų, laisvalaikio vietų. Šiandien sėdėjau Lukiškių aikštėje ant gražiai nupjautos žolės, dabar sėdžiu ant žolytės, kuri visiškai nenupjauta. Mieste gali išsitekti absoliučiai viskas, ir tas skirstymas – visiška nesąmonė. Pievų gali būti nešienaujamų, yra ir gana daug tvariai šienaujamų tam tikrose zonose. Aš iš viso nesuprantu, kodėl kilo ta diskusija, nes niekam jos [pievos] netrukdo. Jų yra šalia kelių, šalia aikštelių, kur niekas nevaikšto. O kodėl jų reikia? Mes ir taip labai smarkiai kišamės į gamtą, smarkiai ją naikiname, pievos yra ekosistemos dalis, o naikinamos labiausiai.
Visi išgyvena dėl kertamų miškų, o pievomis niekas nesirūpina, pievos galiausiai taps mišku. Jeigu ir šių pievų nešienausite, jos taps mišku. Kodėl negalima visuose miestuose turėti bent šiek tiek pievų, kur galėtų skraidyti bitės, drugeliai? Visų pirma, tai didina įvairovę. Be to, pievos mažina karščio bangas, geriau sugeria drėgmę, vandenį, o tai miestiečiams labai svarbu, – daugėja vabzdžių, daugiau ir paukščių, kurie sules daugiau erkių. Kuo gausiau įvairovės, tuo stabilesnė gamta ir tuo mums geriau. Tai teikia mums ekosisteminių paslaugų, mes toms pievoms turime dėkoti ir pjauti tada, kai jas reikia pjauti“, – sako M. Čepulis.
Žada tvarkyti problemines vietas
Tiesa, pačią idėją dėl nešienaujamų Vilniaus pievų sostinės gyventojai vertina gana prieštaringai. Nors akcentuojama, kad tai tikrai naudinga gamtai, tačiau, kita vertus, atrodo gana netvarkingai. Kita dalis žmonių baiminasi dėl erkių pavojaus. Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Donalda Meiželytė sako, kad iš dalies tokia praktika buvo vykdoma ir anksčiau.
„Ten, kur nėra žmonių, kur jie nevaikšto, kur pievos toliau, galima palikti žolę augti ir pjauti tik vieną kartą per metus. Prieš trejus metus padarėme natūralių, tvarių pievų žemėlapį, jį visi gyventojai gali pamatyti. Žemėlapyje yra vienas toks punktas – natūralios pievos. Pamatysite, kad jų ne tiek daug. Didžiausia problema birželio mėnesį ta, kad buvo labai šilta, labai daug lietaus, tad žolė natūraliai šovė į viršų kaip jokiais kitais metais, o mūsų aplinkos tvarkymo įmonės rangovai tiesiog pradėjo savo darbą nuo magistralinių vietų, ir visur pjaunama po metrą ar pusmetrį, kur yra pėsčiųjų, dviračių takų, kur vaikšto žmonės.
Galbūt į kai kuriuos kiemus per vėlai atvyko su traktoriukais ir žmonės pagalvojo: „Siaubas, dabar visai nusprendė nešienauti pievų.“ Ne, kaip tik kiemams tvarkyti ir šienauti mes galėsime skirti daugiau dėmesio, nes jo nebereikės tiek toms teritorijoms, kur leisime gamtai natūraliai vešėti. O dėl erkių – yra vietų, dėl kurių šunų augintojai dažniausiai skundžiasi, tai turime tokį dokumentą ir visi žymimės [tas vietas]. Įsivaizduokime, kad tai savotiškas bandymas, – mes išnagrinėsime tas vietas. Pavyzdžiui, jeigu keli šunų savininkai kreipiasi ir sako, kad tam tikroje vietoje visada vedžiodavo šunis ir dabar negali, – viskas, jokių problemų, galėsime ten nupjauti. Tiesiog žiūrime, kur tos probleminės vietos, ir jas sutvarkysime“, – tikina D. Meiželytė.
Zuokas: negalima maišyti žolės pjovimo su pievų priežiūra
Vilniaus savivaldybės tarybos narys Artūras Zuokas laidoje tikino, kad yra nupjautos žolės šalininkas, ir paminėjo konkrečius Vilniuje matytus pavyzdžius, kur, anot jo, atrodo, lyg teritorija būtų tiesiog neprižiūrima ir netvarkinga.
„Įdomi diskusija, tačiau pirmiausia paminėsiu, kad miestas yra žmogaus kūrinys, ir, aišku, ta laukinė gamta mieste kitokia, tad perkelti natūralią gamtą į miestą man atrodytų keista idėja. Jeigu man reikia laukinės pievos, pelkių, miško ar dar ko nors, natūralu, kad tada aš važiuoju už miesto, ir čia reikia ieškoti balanso. Vilnius leidžia turėti ir tokią, ir kitokią gamtą, nes jis pagal teritoriją labai didelis miestas, netgi turime savo girininkijų, miškų ir visa kita, bet tai, ką šiandien matome miestų gatvėse, nevadinčiau pievomis. Tai yra tiesiog nepjauta žolė, tam tikras apsileidimas. Žinote, galima sakyti, kad aš saugau gamtą ir todėl nesiprausiu arba nevalau dantų, nes dantų pasta teršia vandenį. Ar tada mes tai pateisintume?
Pavyzdžiui, žiedas prie Petro ir Povilo bažnyčios – tai miesto reprezentacinė vieta, kuri važiuojant pro šalį atrodo kaip nesutvarkyta teritorija. Kitas pavyzdys – prie Operos ir baleto teatro yra gėlynų, bet jie jau apaugę žole ir atrodo kaip keistas darinys. Atrodo, lyg miestas nesitvarko ir nevalo dantų. Be abejo, čia yra žolės pjovimo klausimas. Negalima maišyti žolės pjovimo su pievų priežiūra. Yra pievų, kurios, laikantis tokios idėjos ir krypties, puikiausiai gali likti, pavyzdžiui, Neries pakrantės, išskyrus vietas, pritaikytas žmonėms ilsėtis. O ten, kur gyvena žmonės, esu už tai, kad žolė būtų pjaunama, ir man patinka angliška žolytė. Man patinka, kaip mūsų miestų ir miestelių žmonės susitvarko aplink savo namus, tai estetiška ir gražu. Nori laukinės gamtos – važiuoji į Čepkelius arba į šalia esančius miškus“, – dėsto A. Zuokas.
Į tokią poziciją sureagavusi D. Meiželytė tikina, kad tuomet turėtume sakyti, jog ir daugelis kitų Europos miestų, kurie taiko šią praktiką, nesitvarko, tačiau taip toli gražu nėra.
„Mes dešimtmečius neleidome jokiam augalėliui užaugti, pasirodyti, nuskusdavome pievas plikai, lieka tik smilgos ir pienės, bet duokime pasirodyti gamtai, padėkime jai, leiskime jai susitvarkyti tą šaknyną. Tai juk yra miestas, neturime viso lietaus vandens nuleisti į kanalizaciją, reikia, kad žemė drėgmę sugertų. O kada ji gali sugerti drėgmę? Kai yra šaknų, kai yra augalų, kai yra įvairovės, o ne kai sausa Sachara“, – kalba D. Meiželytė.
Galime turėti vietinių erkių židinių
Milda Žygutienė, NVSC specialistė, medicinos entomologė, laidoje papasakojo apie erkių situaciją Lietuvoje ir kokių grėsmių galime sulaukti. Anot jos, balansas reikalingas, tačiau nešienaudami pievų galime turėti vietinių erkių židinių.
„Aš pritarčiau nuomonei, kad turi būti balansas. Pati esu vilnietė, mėgstu pievas, ir jeigu iš tiesų yra žemėlapis, tada būtų puiku – ir edukacijai, ir miestui, ir taip toliau, bet iš tikrųjų šiais metais visas miestas yra apžėlęs, netiesa, kad kažkur gyvenamuosiuose, miegamuosiuose rajonuose pjaunama žolė. Ji aukšta, iki kelių ir net aukštesnė, bet mano tema yra erkių platinamos ligos. Noriu atkreipti dėmesį, kad kalbame ne apie tai, jog kokiam nors vaikučiui ar moteriškei su šuneliu pievoje būtinai įsisiurbs erkė, bet šitos pievos jau kelinti metai iš eilės sukuria tiesiog tobulas sąlygas erkių populiacijai gausėti ir plisti į tas vietas, kur jų dar nebuvo. Pačios erkės neateina iš miško pasižiūrėti į pievas – jas išnešioja gyvūnai. Erkė ilgą laiką maitinasi ant vieno, ant kito gyvūno ir nukrenta tik tada, kai gauna tam tikrą kraujo kiekį. Nukritusi į tokią pievą, ji puikiausiai jausis ir gyvens ten toliau, vystysis į kitą stadiją arba, jeigu tai bus apvaisinta patelė, dės kiaušinius ir turėsime vietinį židinuką“, – sako specialistė.
Pašnekovė paneigė ir teiginį, kad Vilnius yra neva labai saugus miestas ir erkių pavojus čia mažėja.
„O kalbant apie tai, kad Vilnius labai saugus ir čia mažėja susirgimų, tai tikrai ne. Aišku, skaičiai yra lankstūs, žiūrint, ką su kuo lygintume. Aš noriu pasakyti, kad 2018 metais erkinio encefalito buvo užregistruota septyniasdešimt atvejų Vilniaus mieste, visais kitais metais – virš šimto, bet palyginus 2020 ir 2021 metų skaičius aišku, kad mažiau 2021 metais, mat visoje Lietuvoje vos ne penkiasdešimčia procentų sumažėjo sergamumas erkių platinamomis ligomis“, – paaiškina specialistė.
Moteris taip pat teigia, kad sergamumas gali nukristi, tačiau jam būdingas svyravimas, todėl gali ir vėl šoktelėti. Anot jos, dabartinė situacija nebūtinai iš karto nulems, kaip atrodys sergamumo kreivė. „Mes tai pamatysime po metų ar kitų, tada galėsime vėl susitikti padiskutuoti, kaip čia kas keičiasi“, – sako pašnekovė.
Čepulis: jei žolė negraži, tai nereiškia, kad ji nėra reikalinga
M. Čepulis įvertino kalbas, kad ir miesto centre yra nenupjautos žolės, kur, atrodo, net nėra didelės augmenijos įvairovės.
„Mes labai paviršutiniškai žiūrime į įvairovę. Jeigu žolė negraži, tai nereiškia, kad ji nėra reikalinga. Ji turi šaknų sistemą, atlieka savo funkciją. Yra bakterijų ir kitų organizmų, kurie praturtina žemę, kurie duoda gyvybės šalia augančiam medžiui ir taip toliau. Jei mums negražu ir mes nesuvokiame, tai nereiškia, kad šito nereikia. Bet koks augalas, kuris yra, padeda miestui, visiems žmonėms: surenka dulkes, mažina taršą, kartojuosi – surenka ir išlaiko drėgmę.
Galų gale, grybai, kurių čia daug, bakterijos, kurios reikalingos visiems kitiems mikroorganizmams, bet kas, kas auga, teikia naudą. Man gražu tokia pieva, ponui Artūrui graži kitokia pieva, angliška. O man tai – tuščia dykynė. Aš noriu gyventi ten, kur daug įvairovės. Tuo labiau kad ekosistema tada stabilesnė. Taip pat ir kalbant apie erkes – kuo daugiau natūralios gamtos, tuo daugiau erkės turi natūralių plėšrūnų, ir kuo mažiau žmonės laksto su šuniukais, tuo mažiau yra erkių. Tai irgi reikia pripažinti“, – tikina pašnekovas.
Ar Vilnius sutaupo?
Yra sakančių, kad dėl nenupjautos žolės Vilnius sutaupo.
„Ne, tikrai ne. Tai, kas sutaupoma nešienaujant atokiau esančių didesnių plotų, kur žmonės nevaikšto, bus skiriama kiemams šienauti. Gyvenu Lazdynuose, ten viskas nupjauta, viskas tvarkinga, kur vaikšto žmonės“, – aiškina D. Meiželytė. Ji taip atsako besipiktinantiems, kad net ir gyvenamuosiuose rajonuose žolė nepjaunama. Anot jos, šioje situacijoje kalti rangovai: „Aš norėčiau, kad žmonės suprastų: jeigu rangovai blogai atlieka savo darbą, tai reikia informuoti, nėra taip, kad mes nešienaujame pievų ir žolės, nereikia painioti, yra tam skirtų vietų. Pavyzdžiui, jeigu turite kokią nors mėgstamą vietelę, praneškite, tiesiog mes dabar visi turime susitarti, kur tikrai reikia nušienauti, o kur galime palikti gamtai, bioįvairovei.“
Žmonės piktinasi dėl baudų ir įstatymo dviprasmybių: už tai, kas galima miesto centre, kalbant apie nenupjautą žolę, tarsi negalima jų pačių privačiuose kiemuose, kur reikalaujama susitvarkyti, o priešingu atveju tektų mokėti baudą.
„Įstatymai turi galioti visiems vienodai. Jeigu yra įstatymas, tai jis galioja ir savivaldybei, o savivaldybė jį turi vykdyti, kaip reikalaujama ir iš žmonių. Dviprasmybių mačiau, pažiūrėjęs socialiniuose tinkluose, – už tai, kas Vilniuje dabar tarsi skatinama, kitose vietose žmonės gauna tų pačių savivaldybių baudų. Manau, yra institucijos, kurios turėtų reaguoti ir laikytis įstatymų. Jeigu įstatymas neteisingas arba jį reikia tobulinti, keisti, matyt, tai ir turėtų būti daroma, bet dviprasmybių negali būti, juo labiau kad valdžia negali piktnaudžiauti, neva turi daugiau galių. Matyt, reikia imti konkrečius atvejus ir turi reaguoti tarnybos“, – sako A. Zuokas.
Anot jo, daugelis vilniečių yra pasipiktinę, nes miestas atrodo neestetiškai.
„Nemaža dalis vilniečių šiandien piktinasi – tokia yra reakcija į tai, kad miestas atrodo apleistas, neprižiūrimas. Ir nereikia kaip kontrargumentų pateikti labai gražių vietų. Tikrai puikiai atrodo ramunėlių pieva prie Baltojo tilto, tikrai gerai atrodo tam tikros vietos Neries pakrantėse, kur graži pieva, lygiai taip pat – ir Vakarinio aplinkkelio, čia viskas gerai, tačiau ten, kur gyvena žmonės, kaip ir šiukšles būtina rinkti, asfalto dulkes šluoti, sniegą valyti, taip ir žolę reikia šienauti“, – sako A. Zuokas.
