Lietuvoje antram gyvenimui prikeliamų atliekų kiekis kasmet auga. Nepaisant to, savo šalyje turime net tris kogeneracines jėgaines. Jų atstovai tikina – sudeginti šiukšles kur kas geriau nei laidoti jas sąvartynuose. Vis tik skirtingų sričių specialistai pabrėžia, kad deginimas toli gražu nėra pažangiausias būdas, kaip elgtis su atliekomis, o jau turimos, milijonus kainavusios kogeneracinės, gali tapti pačių sau paspęstais spąstais – kitų atliekų tvarkymo būdų tiesiog nebeapsimokės ieškoti.

Be to, „Delfi“ kalbintas VILNIUS TECH profesorius Saulius Vasarevičius sako, kad kol kas atliekų deginti užtenka, tačiau nežinia, kaip bus po kelerių metų. Dar prieš pradedant veikti Vilniaus ir Kauno kogeneracinėms „Delfi“ paskaičiavo, kad po keliolikos metų galime atsidurti ant pavojingos ribos dėl atliekų deginimui trūkumo. Pačių jėgainių atstovai tokios grėsmės nemato ir tikina – augant ekonomikai atliekų kiekiai tik didės, tad deginti tikrai bus ką.

Lietuvoje veikia trys kogeneracinės jėgainės

Pirmoji tokia ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse 2013 m. pradėjo veikti Klaipėdoje. Joje kaip kuras naudojamos nepavojingos komunalinės ir pramoninės atliekos, šiluma tiekiama į centralizuotą Klaipėdos šilumos tinklą, o elektra – į nacionalinį elektros tinklą.

2020 m. pradėjo veikti Kauno kogeneracinė jėgainė, kurioje, kaip teigiama jėgainės interneto puslapyje, galima pagaminti apie 40 proc. Kauno miesto šilumos poreikio.

Galiausiai 2021 m. komercinę veiklą pradėjo vykdyti Vilniaus kogeneracinė jėgainė. Jos interneto svetainėje rašoma, kad jėgainė galės užtikrinti penktadalį reikalingo poreikio šalčiausiu metu ir apie 40 proc. visos Vilniui reikalingos šilumos per visus metus. Likęs šilumos poreikis būtų patenkinamas kitų nepriklausomų šilumos gamintojų bei šilumos tiekėjo. Taip pat ji pagamintų elektros energijos, kurios užtektų elektros energija aprūpinti 230 tūkst. namų ūkių.

Investicijos į neseniai pradėjusią veikti Vilniaus kogeneracinę jėgainę yra apie 350 mln., o į Kauno – apie 160 mln. Vilniuje pastatytai jėgainei skirta ES parama, o Kauno kogeneracinei ji nesuteikta, abiejų jėgainių atsipirkimo laikotarpis – 15 metų.

Iš atliekų gaminama energija ir šiluma

Kaip laidoje „Išpakuota“ pabrėžė Vilniaus kogeneracinės jėgainės generalinis direktorius Mantas Burokas, jėgainėje gaminama šilumos ir elektros energija iš komunalinių atliekų, likusių po rušiavimo.

Mantas Burokas
Mantas Burokas
© VŠT


„Turime kurą – atliekas, kurios yra surenkamos iš buities, namų ūkių. Be abejo, ten jos yra išrūšiuojamos, t. y. patenka į komunalinį srautą ir galiausiai atvyksta į Vilniaus mechaninio biologinio apdorojimo įrenginius (MBA). Ten, galima sakyti, yra vykdomas antrinis rūšiavimas po namų ūkių rūšiavimo. Tos atliekos, kurias galima panaudoti kaip žaliavą, yra atskiriamos, surenkamos, vežamos perdirbti, visos kitos atkeliauja į kogeneracinę jėgainę“, – paaiškina jis.

Vilniaus kogeneracinės jėgainės generalinis direktorius sako, kad kadangi jėgainėje yra gaminama šiluma ir elektra, dirbama prisitaikant prie miesto šilumos poreikio.

„Vadinasi, vasarą dirbame mažesniu režimu, žiemą natūraliai – didesniu. Tad šildymo sezono metu per parą sudeginama 550–580 tonų atliekų, bet tai nėra kiekvienos dienos režimas, nes turime apribojimą – taršos integruotos prevencijos leidimą 160 tūkst. tonų atliekų per metus“, – akcentuoja jis.

Sulaukia aplinkosaugininkų ir aktyvistų dėmesio

Vis dėlto ES planai iki šimtmečio vidurio tapti neutraliai klimatui stiprina karštas diskusijas apie atliekų deginimo, siekiant gaminti energiją, poveikį aplinkai. Kogeneracinių jėgainių kritikai įsitikinę, kad mitas yra tai, jog tokios jėgainės prisideda prie klimato kaitos ir neperdirbamų atliekų problemų sprendimo.

Organizacijos „Zero Waste Europe“ interneto puslapyje rašoma, kad atliekų deginimas yra daug anglies dioksido išskiriantis procesas, kuris kenkia pastangoms sumažinti išmetamo CO2 kiekį ir taip laiku pasiekti anglies neutralumą.

Kritikai laikosi nuomonės, kad atliekų deginimas labiau kenkia nei padeda pereiti prie žiedinės ekonomikos.

„Zero Waste Europe“ vienoje iš publikacijojų akcentuojama, kad Europos Sąjunga išsikėlė ambicingus tikslus iki 2050 m. pasiekti anglies dioksido neutralumą, iki 2030 m. perpus sumažinti bendrą atliekų kiekį, todėl pabrėžiama, kad tokiems tikslams įgyvendinti reikalingi greiti ir ryžtingi pokyčiai, kuriuos realizuoti pasitelkiant kogeneracines jėgaines sudėtinga.

VILNIUS TECH Aplinkos inžinerijos fakulteto Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros profesorius prof. dr. Saulius Vasarevičius teigia, kad visos technologijos be išimties, netgi pačios naujausios ir geriausios, turi ir privalumų, ir trūkumų.

„Vienas iš probleminių klausimų, be abejo, yra anglies dioksido emisijos. Iš principo, jeigu kalbėtume iš energetikos pusės, tai (kogeneracinės jėgainės – aut. past.) nelabai skiriasi nuo kitų kurą deginančių įrenginių. Energetikos sektorius yra vienas iš pagrindinių, darančių įtaką CO2 emisijoms pramonėje“, – teigia S. Vasarevičius.

Saulius Vasarevičius
Saulius Vasarevičius

Jis pabrėžia, kad skirtinguose šaltiniuose, priklausomai nuo to, ar juose kogeneracinės jėgainės palaikomos, ar kritikuojamos, skaičiai, kiek CO2 jos išmeta, skiriasi 3 ir daugiau kartų.

„Eurostate“ rašoma, kad kai sudeginama viena tona atliekų, į atmosferą išmetama grubiai apie 0,7 tonos CO2. Tai yra pakankamai daug“, – akcentuoja profesorius.

Vis dėlto, anot jo, CO2 išmetamas kiekis gali skirtis, nes skiriasi atliekų sudėtis priklausomai nuo šalies, miesto, regiono, netgi sezono ar savaitės dienos.

„Nors kiekvienoje jėgainėje didelę investicijų dalį, grubiai tariant, „suvalgo“ oro valymo įrenginiai – yra gana griežti reikalavimai, todėl pagrindiniai teršalai yra apvalomi, bet yra pavojingiausių teršalų, pavyzdžiui, įvairių dioksinų, foranų, kurie yra apvalomi, (...), tačiau neženklūs jų kiekiai patenka į atmosferą. Be abejo, yra reikalavimas dėl monitoringo, dėl kontrolės, bet visi sutinka, kad tie išmetimai yra. Nors ir nežymūs, bet jie vis tiek patenka į atmosferą. O tie junginiai tikrai yra toksiški, pavojingi. Tai, be abejo, pagrindinė problema yra oro tarša“, – įžvalgomis dalijasi profesorius.

„Šiandien, jeigu žiūrėtume investicijų prasme, be abejo, geriau rinktis sprendimus, kurie toje atliekų tvarkymo piramidėje būtų viršuje, pradedant nuo prevencijos, antrinio panaudojimo ar perdirbimo.“ S. Vasarevičius

Sustabdytas kitokių sprendimų vystymas

Kita atliekų deginimo jėgainių problema, anot specialisto, yra ta, kad jos sustabdė kitokių atliekų tvarkymo technologijų plėtrą.

„Realiai tai sustabdė kitų sprendimų paiešką. Kam investuoti į atliekų tvarkymo technologijas, jeigu paprasčiausia yra tas atliekas sudeginti? Investicijos į kitas sritis, skirtas atliekų tvarkymo problemoms spręsti, ženkliai nutolo. Dabar jau gal paskutinius 10–15 metų pradėta daugiau diskutuoti, kad tai neveiksminga, kad iš principo tos atliekos yra potencialios antrinės žaliavos ir kad negalime jų švaistyti tiesiog sudegindami.

Atliekos
Atliekos
© Shutterstock

Problema, aišku, tame, kad kai jos susimaišo, jas sunku atskirti, bet jeigu pavyktų sėkmingai išrūšiuoti tas potencialias antrines žaliavas kuo anksčiau, jų nesumaišius, nesuteršus, būtų lengviau įgyvendinti realius sprendimus dėl antrinių žaliavų atgavimo, kad jos praktiškai būtų panaudotos, kai kalbame apie tvariąją plėtrą“, – teigia S. Vasarevičius.

Profesorius paaiškina, kad iš vienos pusės deginant atliekas gaminama energija ir šiluma, kartu spendžiama atliekų tvarkymo problema. Tačiau iš atliekų tvarkymo technologijos pusės atsižvelgiant į atliekų tvarkymo piramidę, už atliekų deginimą yra ir daug geresnių pasirinkimų: tai atliekų perdirbimas, antrinis panaudojimas ir geriausias – atliekų prevencija. Vis dėlto atliekų deginimas yra šiek tiek geriau nei jų šalinimas sąvartynuose. Pastarasis laikomas blogiausiu atliekų tvarkymo būdu.

„Šiandien, jeigu žiūrėtume investicijų prasme, be abejo, geriau rinktis sprendimus, kurie toje atliekų tvarkymo piramidėje būtų viršuje, pradedant nuo prevencijos, antrinio panaudojimo ar perdirbimo. Yra tų technologijų pakankamai“, – įsitikinęs S. Vasarevičius.

„Kritikai dažnai išsako šį teiginį, tačiau neturi pasiūlymų, kaip spręsti šiuo metu sąvartynuose laidojamų atliekų problemą.“ A. Ketlerius

Jėgainių atstovas: sprendžiamos dabar kylančios problemos

„Ignitis grupės“, kuri yra viena iš Kauno ir Vilniaus kogeneracinių jėgainių valdytojų, ryšių su visuomene vadovas Artūras Ketlerius teigia, kad tiek jėgainių atstovų, tiek kritikų tikslas yra vienas ir tas pats – kad atliekų šalyje nebesusidarytų apskritai. Tačiau skirtumas, anot jo, tas, kad kogeneracinės jėgainės sprendžia čia ir dabar kylančias problemas, o kritiką išsakantieji kalba apie kelių dešimtmečių perspektyvą, kai bus sukurtos naujos, dar neegzistuojančios technologijos, leisiančios perdirbti visas atliekas.

„Visų pirma, klimato kaitą sukeliančių dujų atveju sąvartynai yra daug blogesnė alternatyva. Sąvartynuose laidojamos atliekos išskiria metaną, kuris klimato kaitos požiūriu yra net keliolika kartų pavojingesnis nei CO2. Taigi, lyginant su atliekų „laidojimu“ sąvartynuose, kogeneracinės jėgainės yra aukštesnio prioriteto atliekų tvarkymo alternatyva“, – pabrėžia jis.

Artūras Ketlerius
Artūras Ketlerius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

A. Ketlerius akcentuoja ir tai, kad svarbu suprasti, jog kogeneracinėse jėgainėse naudojamos tik perdirbti netinkamos atliekos.

„Į Lietuvoje veikiančias jėgaines draudžiama vežti nerūšiuotas arba perdirbti tinkamas atliekas, taigi, tai niekaip nekonkuruoja su atliekų perdirbimu. Priešingai, papildo perėjimą prie žiedinės ekonomikos. Kritikai dažnai išsako šį teiginį (kad dėl kogeneracinių jėgainių gali sumažėti rūšiavimo ir perdirbimo mastai – aut. past.), tačiau neturi pasiūlymų, kaip spręsti šiuo metu sąvartynuose laidojamų atliekų problemą. Daug atliekų (pavyzdžiui, sauskelnės, riebalais suteptos pakuotės ir t. t.) negali būti perdirbtos ir nepanašu, kad artimiausiu metu bus sukurtos tą galinčios padaryti technologijos“, – įžvalgomis dalijasi jis.

„Tai tikrai yra didžiulės investicijos, tas „malonumas“ kainuoja daug, bet jeigu jau pasirinkome tą kelią, reikia juo eiti.“ S. Vasarevičius

Lietuvoje kito kelio kol kas nėra

VILNIUS TECH profesorius S. Vasarevičius iš dalies laikosi panašios nuomonės kaip ir kogeneracinių atstovai. Jis sako, kad, be abejonės, reikia plėtoti ir kitus atliekų tvarkymo sprendimus, tačiau pabrėžia, jog šiuo metu neturime, ką daryti su tomis atliekomis, kurių negalime perdirbti.

„Pavyzdžiui, turime mechaninio biologinio apdorojimo įrenginius, kurie dalį antrinių žaliavų išskiria iš mišrių atliekų srauto. Tų atliekų kokybė bloga, jas sunku perdirbti, bet visgi jos yra išskiriamos. Tačiau yra kita dalis atliekų, kurių negalime perdirbti iš MBA įrenginių – jos vadinamos kietuoju atgautu kuru, kurį gamina dešimt MBA įrenginių Lietuvoje. Ir ką su jomis daryti? Tai iš aplinkosaugos pusės šiandien aš neturiu sprendimo“, – teigia jis.

Vis dėlto specialistas svarsto, kad jeigu šiandien kas nors jo paklaustų, ar verta statyti atliekų deginimo jėgainę, jog būtų sprendžiama atliekų problema ir gaminama energija, jis pasakytų, kad, be abejo, yra kitų sprendimų, kaip efektyviau panaudoti investicijas.

Kad ir kaip būtų, jis sako, kad sprendimai jau priimti, Lietuvoje pastatytos trys kogeneracinės jėgainės, todėl jas reikia eksploatuoti.

Milijonus Lietuvai kainavusios jėgainės kelia klausimų
© DELFI / Kiril Čachovskij

„Tai tikrai yra didžiulės investicijos, tas „malonumas“ kainuoja daug, bet jeigu jau pasirinkome tą kelią, reikia juo eiti“, – teigia S. Vasarevičius ir atkreipia dėmesį, kad alternatyvų teoriškai yra, bet nelogiška yra investuoti tokius pinigus į tas jėgaines ir jomis dabar nesinaudoti.

Profesorius teigia, kad jeigu Lietuvoje nebenaudotume atliekų deginimo įrenginių, kiltų du pagrindiniai klausimai – iš kur gautume energiją ir kaip tvarkytumėme atliekas, kurios negali būti perdirbtos.

Anot jo, jeigu mes nenaudotume atliekų deginimo įrenginių, energiją ir šilumą reikėtų gaminti kažkokiu kitu būdu.

„Klausimas – biokuras? Atsinaujinantys energijos šaltiniai? Reikia laiko, kad būtų padengtas tas trūkumas iš atsinaujinančių šaltinių. Aišku, tam reikia ir papildomų investicijų. Mes pastatėme jėgaines vietoj to, kad vystytumėme atsinaujinančius šaltinius – tai kita problemos pusė. Tačiau iš esmės, jeigu mes jas uždarytume, iš kur gautume energiją?, – klausimus kelia specialistas.

Kita pusė, anot jo, – ką daryti su atliekomis? „Reiškia, įgyvendinti tuos efektyviausius atliekų tvarkymo būdus – atliekų prevenciją, antrinį panaudojimą. O tam pirmas sprendimas yra atliekų rūšiavimas kuo arčiau susidarymo vietos. Pramonės įmonėse tas rūšiavimas paprasčiau įgyvendinamas, bet didžiausia problema yra su komunalinėmis atliekomis“, – svarsto profesorius.

Ar kogeneracinėms jėgainėms nepritrūks atliekų?

Visų trijų Lietuvoje veikiančių kogeneracinių jėgainių maksimalus atliekų deginimo pajėgumas pagal leidimus yra 540 tūkst. tonų per metus, nors technologiškai būtų galima sudeginti ir daugiau.

Šiuo metu Vilniaus kogeneracinėje per metus sutvarkoma 160 tūkst. tonų atliekų, Kauno – 200 tūkst. tonų, o Klaipėdos – 255 tūkst. tonų.

„Tiek mes galime palengvinti naštą sąvartynams ir tiek atliekų panaudojame prasmingai – energijai gaminti“, – laidoje „Išpakuota“ teigė Vilniaus kogeneracinės jėgainės generalinis direktorius M. Burokas.

Lietuvoje be kogeneracinių jėgainių taršos problemos vis dar aktyviai aptariamas jėgainių pajėgumų išnaudojimas, svarstoma ekonominė nauda. Ar Lietuvai be Klaipėdos jėgainės tikrai reikėjo dar dviejų kogeneracinių Kaune ir Vilniuje? Taip pat ar šiuo metu užtenka degintinų atliekų jėgainėms ir ar jų užteks ateityje?

„Eurostat“ duomenimis, komunalinių atliekų susidaro vis daugiau. Pavyzdžiui, 2005 m. Lietuvoje vienam gyventojui teko 387 kg komunalinių – buityje susidarančių – atliekų, 2020 m. jų kiekis vienam gyventojui padidėjo iki 483 kg.

Vis dėlto nors komunalinių atliekų ir daugėja, gyventojai skatinami rūšiuoti, tad auga ir atliekų perdirbimo mastai. Pavyzdžiui, 2005 m. metais buvo perdirbama 1,9 proc. komunalinių atliekų, o 2020 m. jau – 45,1 proc.

Komunalinių atliekų susidarymas irtvarkymas 2014–2020 m.
Komunalinių atliekų susidarymas irtvarkymas 2014–2020 m.
© Aplinkos apsaugos agentūra

Vadinasi, kuo daugiau atliekų išrūšiuojama ir perdirbama, tuo mažiau jų lieka deginti.

VILNIUS TECH profesorius S. Vasarevičius mano, kad keletui metų neturėtų kilti problemų dėl deginamų atliekų kiekio jėgainėse, bet kaip bus toliau, jis prognozuoti nesiryžta: „Tada gali būti visko, gali jau atsirasti niuansų.“

Dar prieš pradedant veikti Vilniaus ir Kauno kogeneracinėms jėgainėms „Delfi“ rašė, kad šaltinis iš Europos Komisijos patvirtino, kad dar dviejų elektrinių be Klaipėdoje jau esančios kogeneracinės jėgainės, Lietuvai nereikia, nes tai būtų ekonomiškai neprotinga, užtenka tik vienos (...).

EK šaltinis taip pat pabrėžė, kad bet kokiu atveju Lietuva privalės laikytis ES direktyvų, pagal kurias iki 2020 m. valstybė turės perdirbti iki 50 proc. komunalinių atliekų, iki 2035 metų – 65 proc. Vadinasi 35 proc. komunalinių atliekų liks deginti ir šalinti sąvartynuose.

„Dabar klausimas, kiek 35 proc. yra tonų atliekų. Su Lietuva ilgai vyko aiškinimaisi, kiek iš tikrųjų Lietuvoje tų komunalinių atliekų yra prigeneruojama, ir daugmaž apsistota, kad tas skaičius yra apie 1,3 mln. tonų per metus. Vadinasi, 2035 m. liks apie 455 tūkst. tonų komunalinių atliekų deginimui ir šalinimui sąvartyne.

Tačiau Lietuva pagal galiojančius įstatymus ir direktyvas turės imtis atliekų prevencijos priemonių, vadinasi, atliekų generavimas turės nedidėti, t. y. tie 1,3 mln. tonų turės mažėti. (...), kitaip Lietuva neįvykdys ES direktyvų.

Taigi buvo klausimas, kiek reikia tų pajėgumų, jau atmetus Klaipėdos kogeneracinę. Ir buvo pasakyta, kad tai yra viena normali deginimo vieta. Dėl to Lietuvai taip ir pasakėme, jeigu norite statytis vieną – viskas gerai. Gali būti, kad ir dvi po 100 tūkst. tonų degintinų atliekų, gali būti kad ir keturios po 50 tūkst. tonų atliekų, kaip kas nori, bet tie pajėgumai deginimo neturi būti viršijami. Tačiau Lietuva paraleliai pradėjo galvoti, kad jai neužteks tiek, bus daugiau atliekų, nes dar yra nuotekų dumblas, pramoninės atliekos, todėl nusprendė, kad reikia ir Kauno kogeneracinės.

Mes pasakėme, kad jeigu valstybė nori pasistatyti perteklinius pajėgumus deginimui – lai tą daro, čia yra jos rizika, jos reikalas, bet tai yra lėšų švaistymas, mano supratimu“, – pasakojo DELFI šaltinis iš EK.

Taigi, visų trijų kogeneracinių maksimalūs pajėgumai būtų apie 550 tūkst. tonų, (...). Pažymėtina, kad iš EK šaltinio minimų 455 tūkst. tonų dalis atliekų nukeliautų ir į sąvartynus, taigi jų liktų dar mažiau, todėl jau dabar matyti, kad skaičiai balansuoja ant pavojingos ribos.

Toje pačioje „Delfi“ publikacijoje taip pat rašyta, kad Europos Komisija yra įspėjusi, jog Kauno kogeneracinės jėgainės statybos Lietuvoje gali sukurti atliekų deginimo galios perteklių. Vis dėlto oficialios pozicijos dėl Kauno kogeneracinės reikalingumo EK nepateikė, kadangi „Europos Sąjungos fondų parama šiam projektui nėra svarstytina“.

Vilniaus ir Kauno jėgainėse siekiama gauti leidimus deginti dar daugiau atliekų

„Ignitis grupės“ ryšių su visuomene vadovas A. Ketlerius įsitikinęs, kad nors rūšiavimo ir perdirbimo mastai šiuo metu auga, atliekų visoms kogeneracinėms jėgainėms pakaks. Mat šiuo metu ryškėja tendencija, jog augant ekonomikai, gyventojai daugiau vartoja ir išmeta vis daugiau atliekų.

Milijonus Lietuvai kainavusios jėgainės kelia klausimų
© DELFI / Josvydas Elinskas

„Lietuvoje per metus vien komunalinių atliekų kasmet susidaro apie 1,3 mln. tonų, nepavojingų pramoninių atliekų – dar apie 400 tūkst. tonų, – įvardija pašnekovas. Matyti tendencija, kad atliekų vis dar susidaro gerokai daugiau nei kogeneracinės jėgainės pajėgia sutvarkyti“.

Be to, anot jo jėgainės gali rekultyvuoti ir esamus sąvartynus – tai yra naudoti ankščiau „palaidotas“ atliekas, o Kauno kogeneracinė jėgainė, prireikus, galėtų ateityje naudoti ir biokurą.

A. Ketlerius taip pat teigia, kad į sąvartynus toliau keliauja reikšmingi kiekiai atliekų ir dabartiniuose leidimuose nustatytų kogeneracinėms jėgainėms maksimalių per metus leistinų sutvarkyti atliekų kiekių nepakanka, kad būtų sutvarkytos visos perdirbti netinkamos, tačiau energetinę vertę turinčios atliekos.

„Todėl abi jėgainės (Vilniaus ir Kauno – aut. past.) vykdo valstybės nustatytas leidimų derinimo procedūras, kad galėtų efektyviau išnaudoti jau instaliuotus savo pajėgumus – Vilniuje iki 200 tūkst. tonų atliekų, o Kaune – iki 255 tūkst. tonų per metus. Tai leistų sumažinti atliekų vežimą į sąvartynus, kuris yra nedraugiškas aplinkai, o Europos Sąjunga yra įpareigojusi Lietuvą mažinti juose šalinamų atliekų kiekius“, – sako A. Ketlerius.

www.DELFI.lt