Lietuvoje vis dažnėja sausros, specialistai prognuozuoja, kad dažnės ir ekstremalios liūtys. Visa tai – klimato kaitos padariniai. Nuo to ypač nukentės miestai, kurių infrastruktūra nelaidi vandeniui ir jis neturi kur dėtis, mat lietaus kanalizacijos sistemos buvo projektuotos ir statytos prieš keletą dešimtmečių. Tad jos nėra atnaujintos bei pritaikytos prie šiandienos kritulių kiekio ir liūčių pasikartojamumo. Specialistai įvardija keletą galimų problemos sprendimo būdų.

Apie tai, taip pat apie vandens telkinius Lietuvoje, hidrologų darbą Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba (toliau – LHMT) parengė aiškinamąjį vaizdo įrašą.

Sistemingi matavimai nuo 1811 m.

Lietuvoje yra maždaug 2 800 natūralių ežerų, kurių plotas didesnis nei pusė ha. Jų bendras plotas beveik 1 000 kvadratinių km. Taip pat yra daugiau nei 3 000 mažesnių, natūralios kilmės ežerėlių, tačiau bendras jų paviršiaus plotas tesudaro vos daugiau, nei 5 kvadratinius km.

Upių ir upelių, ilgesnių nei 250 m, Lietuvoje suskaičiuojama beveik 30 tūkst. Jų bendras ilgis siekia per 63 tūkst. km. Upių ir upelių, ilgesnių nei 3 km, skaičius žinomas labai tiksliai – 4418. Ilgesnių nei 10 km, yra 816, o ilgesnių nei 100 km – 17.

Visi šie vandens telkiniai yra hidrologų darbo ir tyrimų objektai. Mažai kas žino, kad Lietuvoje prie vandens telkinių veikia 100 matavimo stočių. Sistemingi matavimai pradėti dar 1811 m. ir tai yra viena ilgiausių duomenų sekų visoje Europoje.

Ekstremalios liūtys miestuose dažnės: specialistai įspėja – jie tam visiškai nepasiruošę, tačiau išeitis yra
© Asmeninis albumas


LHMT hidrologas Juozas Šimkus, rodydamas į vieną iš šimto vandens matavimo stočių, šiuo metu veikiančių Lietuvoje, sako, kad šioje vietoje sumontuota vandens lygio ir vandens temperatūros matavimo įranga. Ji matavimus atlieka kartą per valandą ir duomenis siunčia į tarnybos serverius, kur po to jie tikrinami, vykdomi skaičiavimai, analizuojama, tikrinama jų kokybė.

Duomenys naudojami paviršinių vandenų apskaitai, kad žinotume, kiek į Lietuvą atiteka vandens, kiek išteka į Baltijos jūrą, taip pat bendram vandens balansui įvertinti. Jie taip pat naudojami valstybinėje apsaugos monitoringo programoje, kuri stebi ir vertina tiek kokybinius paviršinio vandens parametrus, tiek kiekybinius – upių, ežerų, kanalų būklę ir vandens lygį.

„Lietuva yra Europos Sąjungos narė, vykdo įvairius direktyvinius įsipareigojimus. Šie duomenys taip pat naudojami tarpvalstybiniam apsikeitimui su kaimyninėmis šalimis. Be to, šie sistemingi matavimai yra naudojami potvyniams prognozuoti, jų mastui įvertinti“, – teigia J. Šimkus.

Opi problema – sausros

Hidrologų surinkti duomenys, pateikti LHMT, tampa prognozėmis, reikalingomis verslui, teritorijoms planuoti, draudimo kompanijoms, inžineriniams skaičiavimams, įvairiems vartotojams. Sistemingi matavimai pagal Pasaulio meteorologijos organizacijos, kuriai priklauso ir Lietuva, nuostatus vyksta tuo pačiu metu. Viso pasaulio hidrologai, pagal UTC laiką, 6 valandą ryte ir 6 valandą vakare vieningai ateina prie priskirto vandens telkinio ir atlieka vandens lygio, temperatūros bei kitus reikalingus matavimus.

Ekstremalios liūtys miestuose dažnės: specialistai įspėja – jie tam visiškai nepasiruošę, tačiau išeitis yra
© DELFI / Andrius Ufartas

J. Šimkus teigia, kad pastaraisiais dešimtmečiais opia problema tapo sausros, kai atsiranda vandens stygius. Anot jo, nors Lietuva ir priskiriama prie vandens pertekliaus zonos, tačiau besikeičiančio klimato sąlygomis gana dažnai atsitinka taip, kad vandens iš tikrųjų trūksta.

Išsibalansuotas hidrologinis sezoniškumas

Anksčiau buvome įpratę prie gana stabilaus upių režimo sezoniškumo. Pavyzdžiui, pavasaris įsimindavo ryškiu potvyniu, nes žiemos būdavo sniegingos. Tai sąlygodavo ryškiausią vandens lygio pakilimą.

Hidrologas, VU dėstytojas prof. dr. Gintaras Valiuškevičius teigia, kad vis dažniau turime išsibalansavusį hidrologinį sezoniškumą.

„Anksčiau po potvynio dažniausiai prasidėdavo gana stabilus nuosekis, per kurį upės neišsekdavo iki dugno, tiesiog vandens lygis nukrisdavo. Tačiau jos iš gruntinio vandens nuolat pasipildydamos, toliau turėdavo pakankamą vandeningumą, nors ir mažesnį negu pavasarį.

Dabar situacija visai kitokia. Visiškai netikėtai gali kilti kažkokie liūtiniai poplūdžiai vidury vasaros, rudens pradžioje, kitą kartą tai gali įvykti ir žiemą, nes žiemos pasidarė nesniegingos. Tad dabar žiemą dažniau netgi susiduriame su kažkokiais mišriais arba skystais krituliais. Kita vertus, tai kartais įvyksta tokiame labai žemo nuosekio fone, t. y. būna gana ilgas sausringas laikotarpis ir staiga palyja itin intensyviai, greitai, gausiai. Po to, be jokios abejones, įvyksta poplūdžiai. Prie to mes esame neprisitaikę. Tai, be jokios abejonės, susiję su klimato kaita“, – paaiškina G. Valiuškevičius.

Ekstremalios liūtys miestuose dažnės: specialistai įspėja – jie tam visiškai nepasiruošę, tačiau išeitis yra
© DELFI / Tomas Vinickas

Tai siejama ir su tuo, kad pakilusi oro temperatūra didina garavimą. Po smarkių liūčių vanduo nesusigeria į žemę, o staigiai nubėga. Ir nors liūtys stiprėja, bet karštėjant orui, sausros dažnėja.

Dažnės ekstremalios liūtys

J. Šimkus teigia, kad pagal visus klimato kaitos scenarijus yra prognozuojama, kad ateityje kritulių kiekis didės.

„Ne taip stipriai, tačiau tikėtina, kad kritulių bus daugiau. Tuo pačiu dažnės ekstremalios liūtys, kai per gana trumpą laiką iškrinta gana didelis kritulių kiekis. Ši tendencija stebima ir Lietuvoje. Tiek praeitą, tiek užpraeitą vasarą didieji Lietuvos miestai kentėjo nuo liūčių“, – akcentuoja LHMT hidrologas.

Esame turėję ir katastrofinių potvynių. Per 1931-ų metų potvynį Vilniuje buvo apsemta Katedra, dėl to jos rūsiuose aptikti valdovų palaikai. Kauno Laisvės alėją maudę potvyniai liovėsi tik pastačius hidroelektrinę. Vilnius apsikasė pylimais, kad vanduo negalėtų išsiveržti iš vagos.

„Tačiau turime potvynius, kurie kyla jau kitu metų laiku. Jie dažniausiai ypač daug žalos padaro miestams, nes miestų infrastruktūra, iš tikrųjų, – nelaidi vandeniui ir jis neturi kur dėtis. Infrastruktūra kol kas vis dar nepritaikyta naujiems kritulių tipams, tam kritulių pasiskirstymui, kuris šiandien yra būdingas šiam regionui. Tad, be jokios abejonės, žalos turime“, – G. Valiuškevičius.

Galimas sprendimas – ažūrinės plytelės ir daugiau žaliųjų plotų

Lietaus kanalizacijos sistemos buvo projektuotos ir statomos prieš keletą dešimtmečių ir skaičiavimai buvo vykdomi pagal to laikotarpio kritulių ir liūčių pasikartojamumą. Šiandien sistemas reikia atnaujinti ir pritaikyti prie besikeičiančio klimato.

Prekybos centro stovėjimo aikštelė
Prekybos centro stovėjimo aikštelė
© DELFI / Andrius Ufartas

„Prie kiekvieno prekybos centro yra gana didelis parkavimo aikštelių, kurios visos yra išasfaltuotos arba išklotos trinkelėmis ir vandeniui įsigerti į žemę ten nėra jokių galimybių, plotas. Tad vienas iš sprendimo būdų – ažūrinės plytelės, su kuriomis dalis vandens galėtų susigerti į gruntą ir taip sumažinti liūčių daromą žalą. Taip pat turėtų būti didinami miesto žalieji plotai: tiek pievos, tiek parkai. Natūralus paklotinis paviršius pristabdo lietaus nutekėjimą, leidžia daliai susigerti į gruntą ir nutekėjimas pagal reljefą žemyn vyksta žymiai lėčiau negu dirbtiniais paviršiais“, – įžvalgomis dalijasi J. Šimkus.

Vandens telkinių režimas yra ne kas kita, kaip reakcija į klimato pokyčius. Kinta klimatas, atitinkamai ir mes matome pokyčius vandens telkiniuose.

G. Valiuškevičius sako, kad reikėtų įsivaizduoti, jog mes taip greitai nesustabdysime šitų procesų.

„Žemė labai inertiškas kūnas. Atmosfera ir hidrosfera taip pat pakankamai inertiškai vystosi. Tai mums teks, matyt, prisitaikyti. Pirmas dalykas – ne mėginti kažkaip sustabdyti. Taip, įmanoma mėginti stabdyti bendrą oro masės šiltėjimą ir atitinkamai su juo susijusią klimato kaitą, bet net jei mes jį sustabdytume šiandien, vis tiek dar 50–100 metų tie pokyčiai vyktų toliau“, paaiškina profesorius.

Tiesiog reikės prisitaikyti. Pavyzdžiui, jei norėsime gyventi su vaizdu į upę ir statyti namus ant jos šlaito, siurblys vandeniui iš rūsio išsiurbti gali tapti būtinu buities atributu.

www.DELFI.lt