Kaip gi sekasi Lietuvai gerinti bei palaikyti vandens telkinių kokybę? Kas lemia jų užterštumą ir kokie teršalai aptinkami dažniausiai? Šios srities tyrimus jau ne vienus metus atlieka Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Aplinkotyros katedros dėstytojai, mokslininkai bei studentai.
Prasčiausia situacija – prie dirbamų laukų
Paviršinių vandens telkinių būklę dažniausiai prastinančius teršalus galima skirstyti į dvi grupes – biogenines (maistines, biologinės kilmės) medžiagas bei toksiškus, neretai žmogaus susintetintus ar su įvairia žmogaus veikla susijusius junginius. Pirmajai grupei priklauso natūralūs organiniai junginiai – organizmų veiklos ar jų irimo likučiai bei neorganinės augalų ir dumblių maistinės medžiagos, daugiausia azoto ir fosforo jonai – amonis, nitratai, fosfatai. Antroji grupė labai plati, apimanti didelę įvairovę patvariųjų organinių teršalų (naftos likučių, pesticidų, dioksinų, policiklinių aromatinių angliavandenilių ir kt.) bei daug sunkiųjų metalų.
Lietuvos paviršinio vandens telkinių ekologinė situacija gana įvairi ir daugiausia priklauso nuo žemėnaudos pobūdžio. Miškingų regionų – Aukštaitijos, Dzūkijos, Žemaitijos – upėms ir ežerams būdinga gera arba labai gera ekologinė būklė. Žymiai prastesnė situacija yra Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje – derlingi Vidurio Lietuvos bei Mūšos-Nemunėlio žemumų dirvožemiai lemia intensyvią žemdirbystę šiuose regionuose. Žemės ūkyje naudojamos trąšos nesunkiai išsiplauna, ypač liūčių ir pavasarinio polaidžio metu. Neorganiniai azoto junginiai prastai absorbuojami ant dirvožemio ir molio dalelių, tad greitai patenka į upes bei upelius, kurių tinklas šiose vietovėse yra gana tankus.
Tačiau vertinant ilgalaikes tendencijas, galime džiaugtis ir, atsižvelgiant į tam tikrus aspektus, gerėjančia Lietuvos upių ekologine būkle – daugelyje upių mažėja maistinių medžiagų, pavyzdžiui, amonio, koncentracija. Tai lemia tankėjantis savivaldybei ir privatiems asmenims priklausančių buitinių nuotekų valymo įrenginių tinklas, gerėjanti nuotekų valymo kokybė. Lietuvos upių užterštumas sunkiaisiais metalais taip pat kasmet vis mažėja. Padidėjusios sunkiųjų metalų (dažniausiai nikelio, švino, vario, chromo) koncentracijos vis dar aptinkamos Nemune žemiau Vilniaus ir žemupyje, Neryje žemiau Kauno, Lietuvos pajūrio upių žemupiuose.
Teršia buitinėmis nuotekomis
Deja, mažų upelių, tekančių per miesto teritorijas ar žemės ūkio laukus, būklė yra labai prasta. Aplinkotyros katedroje atlikti tyrimai rodo itin padidėjusią taršą kai kuriais sunkiaisiais metalais ir maistinėmis medžiagomis Kauno miesto upelių, į kuriuos patenka lietaus nuotekos (Vėžpievyje, Girstupyje, Sėmenoje), dugno nuosėdose. Dauguma nedidelių Kauno miesto upelių teka per gyvenamuosius rajonus, miško parkus, miesto žaliąsias erdves ar netgi saugomas teritorijas (pvz. Veršvas bei Marvelė). Regioninis aplinkos apsaugos departamentas reguliariai sulaukia susirūpinusių vandens užterštumu gyventojų skundų.
Deja, minėtoje ES Vandens direktyvoje numatytas monitoringas, taigi ir geros būklės sekimas bei palaikymas, privalomas tik vidutinio dydžio ir didelėms upėms. Mažesni upeliai paliekami savivaldybių vykdomo monitoringo priežiūrai, jiems netaikomas direktyvos reikalavimas užtikrinti gerą ekologinę būklę. Europos mokslininkai tai laiko spraga valdant vandens išteklius, nes nemaža dalis didžiosiomis upėmis plukdomų teršalų atnešama būtent iš baseino aukštupiuose esančių upelių.
Kas labiausiai kaltas dėl itin prastos miesto aplinkoje esančių upelių būklės? Buitinės ir dalis paviršinių nuotekų išvaloma kelių pakopų valymo įrenginiuose Kauno nuotekų valykloje. AB „Kauno vandenys“ teigimu, tarptautinių projektų metų įrenginiai modernizuojami siekiant pagerinti išvalymo efektyvumą, optimizuoti energijos sąnaudas.
Tačiau Kaune ir miesto rajone vis dar yra tūkstančiai namų ūkių, neprisijungusių prie centrinės nuotekų valymo sistemos. Nemažai tokių ūkių yra Aleksote, Akademijoje, Ringauduose, Vilijampolėje, Žemuosiuose Šančiuose. Įmonės teigimu, neretai nustatoma atvejų, kai gyventojai savarankiškai tvarkomas buitines nuotekas nuveda į paviršinių nuotekų surinkimo tinklus, kuriais teršalai dažniausiai keliauja į Kauno miesto upes ir upelius. Kai kuriais atvejais, jei gruntas yra laidus, teršalai savaime filtruojasi per nuotekų šulinių dugnus (pvz. Žemųjų Šančių, Vilijampolės, Lampėdžių rajonuose), teršia gruntinius vandenis ir patenka į artimiausius vandens telkinius.
Džiaugiantis vandens telkinių teikiama nauda ir malonumais, rūpinantis jų būkle ir vandens kokybe, nevalia pamiršti ir asmeninės atsakomybės. Džiugina tai, kad VDU Aplinkotyros katedroje vis daugėja studentų, pasirenkančių aplinkotyros krypties studijas ne vien dėl karjeros galimybių ar aukštosios mokyklos diplomo, bet ir dėl savo ekologinių pažiūrų, meilės gamtai ir siekio pačiam prisidėti prie gerųjų pokyčių savo mieste, Lietuvoje, o galbūt ir pasaulyje. Tik sąmoningų, aplinkos problemas išmanančių ir aplinkos kokybe suinteresuotų gyventojų dėka įmanoma pasiekti, kad vandens telkiniai būtų sveiki ir teiktų visapusišką naudą.
