Ypatingos žuvys
„Kaip rodo daugiamečiai lašišinių šeimai (Salmonidae) priklausančių atlantinių lašišų tyrimai, (monitoringas, kuris vykdomas daugiau nei 20 metų), situacija gerėja.
Lašišų populiacijai būdingas natūralus gausumo svyravimas, kadangi ne visos šios rūšies žuvys neršia kas metus. Nors metai iš metų jų gausumas „šokinėja“, bet, apskritai, populiacija Lietuvoje gausėja“, – įžvalgas pateikia Gamtos tyrimų centro (GTC) vyresnysis mokslo darbuotojas, ichtiologas dr. Vytautas Rakauskas.
Daug kalbama ir apie ypatingą lašišų migraciją ir neršto subtilybes. Teigiama, kad jos pasižymi gebėjimu sugrįžti neršti į gimtus upelius.
Pasak mokslininko, labiausiai neramina dirbtinai veistų lašišų galimybės grįžti tiksliai į tas pačias upes, kur jos buvo įžuvintos:
„Vis tik mokslas linksta prie to, jog dauguma lašišų, bent jau natūralaus neršto, sugeba grįžti į tas pačias vietas, kur ir išsirito prieš keletą metų. Žinoma, su sąlyga, jei upės stipriai nepasikeičia. Tarkim jeigu pastatoma užtvanka, tuomet jos susiranda kitą nerštavietę. Taip pat jei upės vaga stipriai pakeičiama, šios vertingos žuvys gali ir neberasti kelio atgal“.
Masina azartas
Nuo pat mažumės aktyviai žvejojantis asociacijos „Lietuvos žuvys“ įkūrėjas Martynas Počebutas pasakoja, kad rudens sezono metu atlantinės lašišos gaudomos būtent jų migracijos link nerštaviečių periodu:
„Tuomet žuvys yra labai stiprios, jūroje gerai pasimaitinusios ir sukaupusios energiją ilgai ir sunkiai kelionei upe aukštyn. Vertėtų pabrėžti, jog kildamos upe lašišos nesimaitina, tuo metu keičiasi jų fiziologija ir išvaizda, todėl rudens sezono žvejyboje šios žuvys į masalą nežiūri kaip į maisto šaltinį.
Žuvys sugaunamos jas išprovokavus agresijai arba sužadinus jų smalsumą. Tai pasiekti ne visada pavyksta, tad dalis žvejybų būna nesėkmingos“.
Anot ilgametę patirtį sukaupusio žvejo, kuo daugiau nepavykusių išvykų prie upės, tuo labiau krenta tikėjimas savo sėkme, tačiau noras sugauti šią žuvį tuomet tik dar labiau stiprėja.
„Rudens lašišų sezono metu žvejai „prisuka“ daugybę kilometrų tiek automobiliu, tiek pėsčiomis upės krantais ieškodami kur tuo metu laikosi šios žuvys bei bandydami išprovokuoti aktyvią lašišą kibimui. O galiausiai pagavus, teigiamos emocijos tiesiog liejasi per kraštus“, – žvejybos subtilybėmis dalinasi M. Počebutas.
Žiemos ir pavasario lašišų žvejyba kiek skiriasi, nes žuvys po neršto leidžiasi upe link jūros, yra netekusios daug svorio, tad gerokai silpnesnės nei rudenį. Šiuo laikotarpiu žuvys jau maitinasi, todėl šansai sugauti gerokai išauga.
„Asmeniškai man tikrasis lašišų žvejybos laikas yra ruduo, dėl to, jog reikia įdėti daug pastangų, kartais net viduje pakovoti su savimi, kad sulauktum kibimo bei po jo sekančios įsimintinos kovos.
Ir visa tai darau tik dėl emocijų, nuotraukos atminčiai ir to gero jausmo, užplūstančio, kai sėkmingai paleidi šią nuostabią žuvį atgal į upę“, – tikina asociacijos „Lietuvos žuvys“ įkūrėjas.
Kritikuoja žvejų elgesį
Šylantis klimatas įvardijamas kaip pats didžiausias pavojus lašišoms, ypač užsitęsiančios karščio bangos vasarų metu.
Pasak ichtiologo dr. V. Rakausko, užtvankos taip pat daro didelę žalą šioms žuvims, o brakonieriavimas tebėra pakankamai svarbus veiksnys mažinantis jų populiaciją.
Aplinkos apsaugos departamentas kasmet organizuoja akciją „Saugom lašišą“. Telkiamos aplinkosaugininkų pajėgos, siekiama nustatyti žvejybos pažeidimus, ypatingai šiurkščius.
Šalyje vyksta reidai, tęsiama reguliari verslinės žvejybos kontrolė, taip pat tikrinami žvejai mėgėjai. Pasitelkiama speciali įranga pažeidėjams nustatyti: naudojami dronai, termovizoriai.
Oficialiais Aplinkos apsaugos departamento duomenimis, praėjusių metų rugsėjo 1 d.– lapkričio 20 d. buvo surengti 244 reidai, kurių metu patikrinti 1386 žvejai mėgėjai ir 15 žvejų verslininkų. Iš nustatytų 176 pažeidimų pusę jų sudarė šiukštūs pažeidimai.
Primenama, kad paimti sugautą laimikį leidžiama tik po lašišų neršto – nuo sausio 1 d. iki balandžio 30 d.
„Nors žvejų sąmoningumas kasmet auga ir viešoje erdvėje daugėja puikių to pavyzdžių, deja, vis dar turime ir labai prastų. Sugautos lašišos keliamos ant kranto, daromos per ilgos fotosesijos, žuvys voliojamos po smėlį ar žemę.
Taip pat laikomos pirštus sukišus į žiaunas ar už uodegos žemyn galva ir pan. Lašišinės žuvys yra jautrios visiems šiems veiksmams ir neretai po tokio elgesio paleista žuvis gali neišgyventi. Labai svarbu žinoti kaip su jomis elgtis“, – pabrėžia M. Počebutas.
Daug žvejų paleidžia
Pašnekovo nuomone, „pagavai-paleisk“ principas labai sėkmingai prigijo ir pasiteisino lašišų žvejyboje:
„Man asmeniškai teko sugauti kito žvejo išoriniu žymekliu pažymėtą ir paleistą lašišos patiną. Lašiša yra per daug vertinga žuvis, kad būtų sugauta tik kartą“.
Kaip aiškina GTC ichtiologas, bet koks žuvies pagavimas, ypač lašišos neršto ar nerštinės migracijos metu, turi neigiamų padarinių. Ji yra labai stipriai išvarginama ir praranda itin daug energijos, o tai kai kuriais atvejais net pasibaigia tuo, kad žuvis nebeneršia.
Pagautos ir paleistos žuvys, gali sprukti iš konkrečios vietos palikdamos paruoštą nerštui lizdą bei kitų gentainių pulką su kuriuo ji būtų neršusi.
„Jei norime nepakenkti žuviai, geriau jos išvis negaudyti. Jei neketiname žuvies vartoti maistui, tai kam ją gaudyti ir kankinti? Galime juk pasigrožėti jų nerštu“, – įsitikinęs specialistas.