Lūšis Šalčininkų rajono miškuose užfiksavo Marek Kislovskij, kuris sakė, kad tai ne pirmas kartas, kai kameros įamžina šiuos gyvūnus.
XVIII ar XIX amžiuje Lietuvoje išnyko miškinė katė, vadinama vilpišiu, todėl lūšis liko vienintele laukinių kačių šeimos atstove.
Paprastoji lūšis yra vienas stambiausių plėšrūnų Lietuvoje. Ji gali sverti 20–38 kg. Jų kūno aukštis pečių lygyje 65–75 cm, kūno ilgis 80–120 cm.
Žinovai sako, kad lūšys – puikios medžiotojos: be to, kad turi dideles iltis ir nagus, iš vietos gali nušokti net 6 metrų atstumą.
Nors XX a. pirmoje pusėje šiai rūšiai grėsė išnykti, dėl gerų sąlygų šiuo metu jų populiacija didėja. Pastaraisiais metais jų pastebima vis daugiau. Dažniausiai jos sutinkamos miškuose ar netoli jų, gyvūnai taip pat kartais lankosi atokesniuose vienkiemiuose.
Paprastoji lūšis, kaip rašo Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus, paplitusi Eurazijos šiaurinėje dalyje nuo Atlanto vandenyno pakrančių Skandinavijoje iki Ramiojo vandenyno Kamčiatkoje, Primorėje ir Šiaurės Korėjoje, pietinis arealas Himalajų kalnuose.
Dažniausiai gyvena mišriuose lapuočių ir spygliuočių miškuose. Mėgsta ramius, su tankiu pomiškiu plotus, ten, kur yra išvartų ir kitokių saugių vietų.
Medžiodama lūšis lėtai vaikšto po mišką, kol aptinka šviežius aukos pėdsakus. Sekdama jais, priartėja tiek, kad, padariusi keletą šuolių, galėtų auką pagauti.
Gana dažnai lūšis grobio tyko pasislėpusi prie žvėrių takų ar jų maitinimosi vietoje. Medžioja miško pakraščiuose, laukymėse, atželiančiose kirtavietėse.
Lūšis geba puikiai išnaudoti visas galimas priedangas, vaikšto tyliai, todėl pamatyti gana sunku. Laipioja medžiais.
Minta kiškiais, stirnomis, miško paukščiais, jaunais šerniukais, peliniais graužikais.
Jauniklius lūšys veda gegužės – balandžio mėnesiais. Jų susilaukia kartą per metus. Jais lūšys rūpinasi kol šiems sukanka dveji, tuomet jie mokosi gyventi savarankiškai savo teritorijoje.
Gamtininkai sutikus lūšį pataria trumpai pasigrožėti ir pasišalinti iš vietos.