Daugiau nei milijardas pasaulio gyventojų neturi prieigos prie gėlo vandens, o net 2,7 mlrd. žmonių jo trūksta bent vieną mėnesį per metus. Valstybėms susiduriant su katastrofine vandens trūkumo problema, Lietuva savo ruožtu tikrai turi kuo pasidžiaugti. Pavyzdžiui, sostinėje vandens yra maždaug 6 kartus daugiau nei miestui apskritai reikia.
Išskirtiniai visame pasaulyje
Lietuvoje 100 proc. geriamojo vandens yra išgaunama iš požeminio vandens gręžinių – tokių šalyje yra net 280. Šiuo aspektu išsiskiriame ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Nors požeminį vandenį naudoja ir kitos Europos valstybės, tačiau Lietuvai neprilygsta nė iš tolo. Pavyzdžiui, Prancūzija, Švedija, Didžioji Britanija bei Norvegija savo reikmėms naudoja vos 40 proc. požeminio vandens. Taip pat puikiai kaip Lietuva požeminiu vandeniu apsirūpinusi yra tik Danija, pastebi UAB „Vilniaus vandenys“ komunikacijos skyriaus vadovė Renata Saulytė–Smalskė.
Viešai tiekiamą vandenį Lietuvoje vartoja apie 82 proc. gyventojų. Kita dalis geriamuoju vandeniu apsirūpina individualiai iš privačių gręžinių ar šachtinių šulinių. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Maisto skyrius vyr. specialistės Vilijos Galdikienės teigimu, viešai tiekiamas geriamasis vanduo yra kokybiškas ir saugus gerti, tačiau atskirais atvejais jame nustatomi padidėję cheminių (toksinių) elementų rodikliai: fluoridų, boro (šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje), arseno (Vilkaviškio r. sav., Raseinių r. sav., Kauno r. sav., Šilalės r. sav. ir kt.), geležies, mangano, amonio bei kitų.
Pasak pašnekovės, viešai tiekiamo geriamojo vandens kokybę lemia įvairūs veiksniai, todėl ji skiriasi tiek atskiruose regionuose, tiek atskiruose vandentiekiuose, tiek konkrečiose geriamojo vandens vartojimo vietose.
Vis dėlto vandenį Lietuvoje galima gerti iš čiaupo ir nevirintą, sako V. Galdikienė, bet reikėtų atsižvelgti į vidaus vandentiekio tinklų būklę, vandens sunaudojimą ir jo kokybę. Anot specialistės, kokybiškas vanduo yra skaidrus, bespalvis, neturintis specifinio skonio bei kvapo.
Pagal dantų būklę nuspėdavo, ar žmogus – iš pajūrio
Dažnai manoma, kad pajūryje vandens iš čiaupo gerti nevertėtų. Tačiau bendrovės „Klaipėdos Vanduo“ atstovė teigia, kad tai – jokiais tyrimais nepagrįstas mitas.
„Galime spėti, kad šis mitas buvo aktualus daugiau nei prieš dešimtmetį, kai dėl per didelio fluoridų kiekio vandenyje nebuvo rekomenduojama gerti vandens iš čiaupo. Buvo net paplitę stomatologų pasakojimai, kad pagal dantų būklę galima nuspėti, ar asmuo yra iš Klaipėdos, mat dėl per didelio fluoridų kiekio dantys tampa balti ar atsiranda baltos dėmės, – komentavo „Klaipėdos vanduo“ atstovė. – Tačiau 2013 metais Klaipėdos I-oje vandenvietėje, iš kurios vanduo tiekiamas centrinei miesto daliai, buvo įrengti osmoso įrenginiai, kurių pagalba iš vandens pašalinamas fluoridų kiekis. Įdiegus naujas technologijas, šių problemų Klaipėdoje nebeliko.“
Visgi Vakarų Lietuvos regione, dėl hidrogeologinių sąlygų, daugiau nei 200 m gylio vandeningame sluoksnyje be indikatorinių rodiklių, tokių kaip geležis, amonis ar manganas, dažnai aptinkama padidėjusi toksiško vandens kokybės rodiklio – fluorido – koncentracija. Dėl to, priešingai nei kitoms vandentvarkos įmonėms, Klaipėdos regiono vandens tiekėjams geriamojo vandens paruošimas vartojimui yra sudėtingesnis ir reikalaujantis didelių investicijų.
Tačiau, nepaisant nepalankių hidrogeologinių sąlygų, Klaipėdos mieste ir rajone yra užtikrinamas kokybiško vandens tiekimas, o vandenyje aptinkamas fluoridas yra pašalinimas naudojant atbulinio osmoso įrenginius, tvirtina bendrovės atstovė: „Klaipėdoje ir rajone vanduo iš giluminių gręžinių yra prisotintas naudingų mineralinių medžiagų, tokių kaip magnis, kalcis, kalis. Net atlikome analizę, palygindami parduotuvėje parduodamą vandenį su tiekiamu iš čiaupo Klaipėdoje. Galime teigti, kad vandenyje iš čiaupo kai kurių mineralinių medžiagų yra daugiau nei vandenyje iš plastiko butelių.“
Savo ruožtu „Kretingos vandenys“ ir „Neringos vanduo“ bendrovių atstovai tvirtina, kad šių miestų vandens kokybė taip pat yra atitinkanti visus higienos normos reikalavimus, t. y. vanduo čia tinkamas ir saugus gerti iš čiaupo.
Vis dėlto, bendrovės „Neringos vanduo“ direktorius Dangeras Aleksandrovas akcentuoja, kad Nidoje ir Preiloje bei Pervalkoje iš žemės pumpuojamas vanduo yra itin prastos kokybės, todėl jo išvalymas reikalauja daug lėšų ir pastangų.
„Nidos ir Preilos–Pervalkos vandenviečių vandens technologija yra viena sudėtingiausių ir brangiausių Lietuvoje. Vandens valymui naudojama daug chemijos (rūgštis, šarmas, dezinfekcinis tirpalas ir pan.)“, – sako D. Aleksandrovas. Taip pat jis pažymi, kad vandens spalva ir skonis Neringoje kartais gali pablogėti dėl prastos pastatų vidaus tinklų būklės ar įvykus avarijai vandentiekio trasose. Avarijos atveju, vandens pablogėjimas būna laikinas ir vėliau jo kokybė grįžta į reikiamas normas.
„Mano giliu įsitikinimu, vandenį gerti iš čiaupo Neringoje yra saugu. Netgi saugiau, nei gerti vandenį iš plastikinių butelių, – tvirtina pašnekovas. – Vandenį plastikiniuose buteliuose reikia saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių ir panašiai, o vandentiekio vanduo vamzdynuose yra izoliuotas nuo aplinkos poveikio ir kol jis bėga iš čiaupo, tol jis yra saugus.“
Problemas kelia pasenę vamzdynai
Geriamojo vandens kokybei įtaką daro ir vamzdžiai, kuriais jis atiteka iki čiaupo. Sunerimti turėtų senos statybos daugiabučių gyventojai, nes čia išsiskiria daugiau geležies ir mangano.
UAB „Vilniaus vandenys“ atstovė R. Saulytė–Smalskė pastebi, kad vanduo yra vienas geriausių tirpiklių ir negali būti visiškai grynas, nes jame yra ištirpę daug įvairių medžiagų ir natūralių mineralų: „Pavyzdžiui, išvalytame, saugiame bei kokybiškame vandenyje yra ir plika akimi nematomų geležies bei mangano dalelių, kurios po kontakto su deguonimi tekėdamos magistraliniais ir skirstomaisiais tinklais, nusėda ant vamzdynų sienelių. Ant senų vamzdžių sienelių šios dalelės nusėda daug lengviau, taip sudarydamos natūralias nuosėdas bei geležies ir mangano sankaupas.“
Nuo vamzdžio sienelės atsiskyrusios geležies ir mangano dalelės sukelia vandens drumstumą, kuris yra iš čiaupo bėgančio rudo, juodo ar su nuosėdomis vandens priežastis, tvirtina specialistė.
„Vilniaus vandenys“ atstovė teigia, kad unikalaus sprendimo vamzdynų problemai nėra. Dažniausiai jie Lietuvoje ir kitose Europos šalyse plaunami specialios įrangos pagalba.
„Visa Vilniaus miesto vandens tiekimo infrastruktūra yra perkelta į hidraulinį modelį, kuriame miesto vandentiekis suskirstytas į zonas. Skirtinguose taškuose įrengus skaitmeninius prietaisus, per nuotolį stebimas ir fiksuojamas tiekiamo vandens kiekis ir slėgis, – aiškina R. Saulytė–Smalskė. – Tai leidžia mums tiksliau planuoti vandens poreikį mieste ir užtikrinti reikiamą jo kiekį, vykdyti sistemos plėtrą ir prijungti naujus vartotojus, greičiau identifikuoti avarines vietas ir jas lokalizuoti, užsiimti vandentiekio avarijų prevencija.“
Kitas būdas problemai spręsti – vamzdynų renovacija ar jų keitimas naujais, įvardija pašnekovė. Tačiau tai – laikui ir investicijoms imlus procesas.
„Absoliuti dauguma vandentiekio tinklų Vilniuje skaičiuoja jau kelias dešimtis metų. Kad būtų galima geriau įsivaizduoti, daugiau kaip 60 proc. mūsų eksploatuojamo vandentiekio ir nuotekų tinklo yra senesni nei 30 metų, ir šis skaičius yra pasiektas jau po kiekvienais metais mūsų vykdomų tinklų atnaujinimo darbų.
Nenuostabu, jog dėl ilgų eksploatavimo metų kai kuriose miesto dalyse vamzdynai yra susidėvėję. Turime vamzdynų, kurie įrengti dar praėjusio šimtmečio pradžioje. Todėl nereikėtų stebėtis, kad juose fiksuojami vandens nutekėjimai, avarijos ar laikini vandens kokybės suprastėjimai“, – sako „Vilniaus vandenų“ atstovė.
Taip pat vamzdynai gali sukelti dar vieną problemą – išskirti žmonių sveikatai kenksmingo švino. VMVT specialistės Vilijos Galdikienės teigimu, ši toksinė medžiaga į vandentiekio vandenį gali patekti jam tekant vamzdžiais, turinčiais švino lydinių.
„Tam, kad geriamasis vanduo būtų saugus vartoti, jis yra nuolat tikrinamas. Geriamojo vandens tiekėjai, vykdydami geriamojo vandens programinę priežiūrą, 2020 m. atliko daugiau kaip 180 tūkstančių geriamojo vandens tyrimų. Daugiau kaip 1800 iš jų – švinui nustatyti. Normą viršijantis švino kiekis nustatytas 3 atvejais. Pakartotinai atlikti tyrimai (tiekėjo bei VMVT paimtų valstybinių mėginių) pažeidimo nepatvirtino“, – teigia specialistė.
Be kita ko, R. Saulytė–Smalskė visiems rekomenduoja kurį laiką nebuvus namuose, ar po nakties, šiek tiek „nuleisti“ vandenį, bėgantį iš čiaupo, nes jis gali būti užsistovėjęs namo ar buto vamzdžiuose. Taip pat vandenyje gali būti susikaupę apnašomų, jei, pavyzdžiui, gyventojui nesant bute buvo dingęs vanduo. Tokiu atveju dažniausiai taip pat reikia „nuleisti“ susidrumstusį vandenį.
Pasakė, kur vandens iš čiaupo geriau negerti
Lietuvoje iš čiaupo bėga požeminis vanduo. Iš čia jis išgaunamas gręžiniais. Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vyr. specialistė Jurga Arustienė pastebi, kad negiliai slūgsantį arba atviresnių sluoksnių požeminį vandenį pasiekia nuo žemės paviršiaus atsklindanti žmogaus ūkinės veiklos sukelta tarša. Taip susiformuoja kiekvienai vietovei būdinga požeminio vandens sudėtis, kuri lemia vandens saugumą ir patogumą naudojant jį kaip geriamąjį vandenį.
„Vienas iš požeminio vandens kaip geriamojo vandens šaltinio privalumų – jame neišgyvena patogeniniai mikrobai, todėl jį galime gerti tiesiai iš čiaupo, su sąlyga, kad vandens paėmimo, tiekimo, gerinimo sistema yra tinkamai įrengta ir prižiūrima“, – teigia specialistė. Jos tvirtinimu, požeminio vandens kokybė Lietuvoje daugeliu atveju yra gera, tačiau beveik visur yra per didelė geležies koncentracija, todėl vandenį prieš teikiant vartortojams reikia gerinti.
Anot J. Arustienės, daug ir didžiąją dalimi geros kokybės požeminio vandens yra aukštumose, o žemumose jo kokybė dažniau yra prastesnė dėl jame esančių gamtinės kilmės sulfatų ir chloridų.
„Sulfatai ir chloridai nėra toksiniai rodikliai, tačiau didesnės jų koncentracijos keičia vandens skonį, kelia nepatogumų naudojant jį buityje, – sako specialistė. – Didelės sulfatų koncentracijos būdingos gipso turintiems vandeningiems sluoksniams (Šiaurės ir Vidurio Lietuva), o chloridų – vietose, kur iš gilesnių sluoksnių pakyla mineralinio vandens srautas. Druskininkuose ir Birštone toks vanduo naudojamas kaip natūralus mineralinis, tačiau, pavyzdžiui, Suvalkijoje ir Vidurio Lietuvoje, kur anomalijos yra dažnos, tokia vandens sudėtis kelia nepatogumų jo vartotojams.“
Lietuvos požeminiame vandenyje randama ir toksinių cheminių elementų fluorido, boro ir arseno anomalijų, pastebi „Delfi“ pašnekovė. Fluoridų ir boro anomalijos identifikuotos jau seniai. Fluoridų anomalija yra išplitusi Vakarų Lietuvoje, o didžiausi boro kiekiai aptinkami pietvakarių ir vidurio Lietuvoje.
Į probleminių rodiklių sąrašą palyginus neseniai (sistemingi tyrimai pradėti 2018 metais) įtrauktas ir arsenas. Didžiausia dalis arseno anomalijų stebima pietvakarių Lietuvoje (Vilkaviškio, Marijampolės, Lazdijų, Alytaus, Kauno r. savivaldybėse), mažesnės – Raseinių bei Kelmės apylinkėse ir šiaurės Lietuvoje – Biržų, Pasvalio ir Panevėžio rajonuose, vardija J. Arustienė. Atskirų anomalijų aptinkama ir kitose Lietuvos vietose.
Šiuo metu dėl normą viršijančio arseno kiekio geriamojo vandens tiekimas maistui sustabdytas dviejose vandenvietėse: Duonelaičių (UAB „Vilkaviškio vandenys“ Vilkaviškio r. sav.) ir Kiaušiadalos (UAB „Nemenčinės komunalininkas“ Vilniaus r. sav.).
Tam tikras požeminio vandens kokybės pablogėjimas stebimas didžiųjų Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos – priemiesčių teritorijose.
„Priemiesčiai sparčiai plečiasi. Buvę kolektyviniai sodai, dirbamos žemės laukai, pievos tapo individualių namų kvartalais. Dažniausiai geriamuoju vandeniu juose vis dar apsirūpinama ir nuotekos tvarkomos individualiai, – kalba pašnekovė. – Priklausomai nuo hidrogeologinių sąlygų, paviršinė tarša iš prastai tvarkomų individualių nuotekų sistemų patenka į gėrimui naudojamus vandeningus sluoksnius. Vilniaus regione individualių gręžinių vandenyje yra padaugėję nitratų, jų koncentracija atskiruose gręžiniuose viršija geriamam vandeniui taikomus reikalavimus, o, pavyzdžiui, Bajorų, Avižienių, Visorių, Mažųjų Pupojų apylinkėse tarša yra pasklidusi visame sluoksnyje – vanduo yra nesaugus ir tikrai nerekomenduojamas gerti.“
Taip pat ji pažymi, kad Kauno priemiesčiuose neleistina tarša nitratais paplitusi kiek mažiau. Tačiau Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių miestų apylinkėse vanduo pasižymi padidėjusia amonio jonų koncentracija. Anot specialistės, amonis nėra toksinis, tačiau įspėjama, kad vanduo gali būti teršiamas azoto junginiais.
