Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė yra viena iš „Girių spiečiaus“ subūrimo iniciatorių. Pasak jos, „Girių spiečiaus“ ištakos siekia 2019 metus, bet dabar buriamasi dar gausiau.
„Nuo 2019 metų nevyriausybinės organizacijos ir visuomenė aktyviai siekė, kad miškai būtų labiau saugomi. Todėl po Seimo rinkimų Aplinkos ministerija inicijavo Nacionalinio miškų susitarimo rengimą, o visuomenė buvo nuraminta, esą pokyčiai miškų politikoje bus visoms suinteresuotoms grupėms susitarus dėl bendros miškų ateities vizijos. Visgi taip ir nepavyko susitarti keturiose svarbiose temose, o sutarti dalykai vis dar neįgyvendinami. Jaučiame, kad visuomenės ir net ekspertų balsas kuriant ir įgyvendinant miškų politiką girdimas nepakankamai, todėl buriamės, kad būtume išgirsti“, – pasakoja L. Paškevičiūtė.
Pasak pirmininkės, miškų politikoje būtini pokyčiai, nes dabartinis miškų grupių pasiskirstymas Lietuvoje rodo didelį disbalansą tarp ekonominių, ekologinių ir socialinių miškų tvarkymo poreikių. Šiuo metu 87,2 proc. miškų yra ūkiniai, t. y. šiuose miškuose visų pirma siekiama auginti žaliavinę medieną ir ją iškirsti. 10,2 proc. miškų yra skirti ekosistemų ir biologinės įvairovės apsaugai, 2,6 proc. – rekreaciniam naudojimui. Saugomose teritorijose daugiau nei pusė miškų yra ūkiniai.
Į miško maudynes kviečiančios asociacijos „Gyvo Žalio“ lyderė Monika Peldavičiūtė pritaria, kad dabartinė miškų politika neatliepia naudų, kurias žmonėms teikia miškas.
„Buvimas miške sveikatina žmogų, užkerta kelią įvairioms ligoms, ramina, suteikia džiaugsmo bei laimės pojūtį. Bet miškas turi būti gyvas, jo ekosistema turi būti sveika, kad galėtų mums teikti šią neįkainojamą naudą. Todėl man svarbu, kad miškuose šalia gyvenviečių nesidriektų kirtimų plynės. Miškai aplink gyvenvietes turi būti skirti rekreacijai, socialinėms ir sveikatinimosi reikmėms“, – komentavo M. Peldavičiūtė.
Pranešime pabrėžiama, kad saugomų teritorijų miškai šiuo metu nėra iš tikrųjų saugomi. „Girių spiečius“ sieks, kad saugomose teritorijose esančiuose miškuose nebūtų ūkinių kirtimų, būtų vykdoma tik gamtiškoji miškininkystė, saugomų teritorijų miškai būtų skirti gamtos apsaugai ir atkūrimui bei socialinėms reikmėms.
Į „Girių spiečiaus“ gretas jungiasi ir įvairių sričių miškus tiriantys mokslininkai, kurie pritaria pagrindiniams „Spiečiaus“ priesakams. Pasak kraštovaizdžio geografės dr. Giedrės Godienės (VU), mokslininkų įsitraukimas į šį sambūrį suteiks jam svorio, o tyrėjai turės daugiau galimybių skleisti savo žinias ir duomenis. G. Godienė pastebi, kad formuojant miškų politiką dažniausiai girdimi tik miškininkystės mokslininkai. Dėl įvairių priežasčių ignoruojant kitų sričių akademikų ir ekspertų argumentus, šiandieninis miškų valdymas ir miškotvarka netenka platesnio socialinio, kultūrinio, ekologinio konteksto, ryšio su kraštovaizdžio politika.
Prie sambūrio jau prisijungė Lietuvos ornitologų draugija, Lietuvos geografų draugija, VšĮ „Sengirės fondas“, Miško terapijos ir edukacijos centras, Šimonių girios bendruomenė, Lietuvos entomologų draugija, asociacijos „Gyvo Žalio“ bei „Lietuvos tamsioji bitė“, Aplinkosaugos koalicija, Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas bei kitos organizacijos, įmonės, iniciatyvos. Tikimasi, kad „Girių spiečiaus“ gretos ir toliau gausės.
