Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus apie buitinę chemiją, jos daromą žalą ir natūralias namų valymo priemones gvildenti laidoje „Ateities karta“.
Odą išgelbėjo natūralios medžiagos namams valyti
Italijoje gyvenanti lietuvė, tvaraus gyvenimo būdo propaguotoja ir tinklaraščio „Tvarumo butikas“ įkūrėja Irma Villari laidoje dalijasi patirtimi, kaip atsisakius buitinės chemijos ji išsigydė odos ligas.
„Mano istorija remiasi būtent odos liga, kurią turiu, ir, aišku, dėl jos – nenumaldomu niežuliu, kurį labai sunku suvaldyti, pleiskanomis, žaizdelėmis ir kt., ypač jei cheminės priemonės erzina odą. Indų plovimas sustojo, buitis sustojo, o tuo metu dar naudojau tas visas buitinės chemijos priemones – patirtimi dalijasi I. Villari ir paaiškina, – galvojau, kaip viską išspręsti, nes iš tiesų buvo didžiulis skausmas ypač ant rankų ir, aišku, liaudiškai sakant, teko griebtis, šiaudo“.
Italijoje gyvenanti lietuvė pradėjusi eiti tvarumo link atrado daug visokių natūralių priemonių, pradėjo jas gaminti ir pati. Tai, kaip teigia pati moteris, tiesiogine to žodžio prasme, išgelbėjo jos odą.
Natūraliomis priemonėmis valo ir tualetą, ir dušo kabiną
I.Villari tikina, kad naudojant natūralias priemones, galima išvalyti net kalkes iš dušo kabinos, tačiau akcentuoja, kad tam reikia kantrybės.
„Man asmeniškai geriausiai padėjo grynas actas. Jį reikėtų purkšti ir šiek tiek palaikyti. Aišku, nenorėkime stebuklų, tam reikia ir kantrybės, – teigia moteris ir pasidalija dar vienu patarimu, – o jeigu norime išplauti pačią dušo kabiną, kitaip tariant, tą lėkštę, tai tiesiog reikėtų pasigaminti paprastą šveitiklį su soda ir druska, tai nušveičia visas kalkes, visus nešvarumus“.
Tvaraus gyvenimo būdo propaguotoja teigia, kad tualetą ir dušo kabiną galima valyti su natrio perkarbonatu, kuris anot jos, ne tik valo, bet ir balina.
„Aiškiau pasakius, tai yra aktyvusis deguonis, kuris kuo puikiausiai balina paviršius, nekenkdamas nei žmogui, nei gamtai. Jo galima įsigyti trąšų parduotuvėje, keletas trąšų parduotuvių Lietuvoje jo turi, tai yra prie trąšų priskirtas komponentas“, – paaiškina ji.
Rūbams skalbti – senovėje naudotos priemonės
I. Villari įsitikinusi, kad tvariai bei saugiai galima išskalbti net rūbus, kad būtų kuo mažiau kenkiama ir gamtai, ir žmogui. Kaip vieną iš tokių priemonių ji įvardija „ūkinį muilą“. Moteris papasakoja ir apie kitą seniau naudotą skalbimo priemonę – pelenų šarmą.
„Tai yra natūrali priemonė ir iš jos išeina du viename. Pirmiausia išsiverdi šarmą – supili persijotus pelenus į vandenį, palieki virti ant mažos ugnies dvejoms valandoms. Tas skystis pavirsta į tokį gelsvą skystį, tarsi tai būtų ramunėlių arbata. Pelenai, aišku, nusėda į patį dugną, visą tą kompostą reikėtų palaikyti per naktį, kad pelenai švariai nusėstų, nes, aišku, iš karto po virimo dar būna nuosėdų. Tuomet kitą dieną nukošti visą tą skystį, o likusius pelenus galima pasilikti kaip šveitimo košę įvairiems paviršiams šveisti, – kaip pasigaminti ir kur panaudoti pelenų šarmą paaiškina I. Villari.
Teršalai, kurie patenka į vandenį, atsiduria ir ant mūsų stalo
Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto Aplinkosaugos technologijos katedros vedėja Violeta Kaunelienė tvirtina, kad kai kurios buitinėje chemijoje naudojamos medžiagos yra ypač pavojingos.
Vienos iš jų – fosfatai. „Pernelyg didelis fosforo patekimas į aplinką yra labai nepageidautinas, kadangi fosforas kaip biogeninė medžiaga kartu su azotu yra maistas dumbliams vandens telkiniuose, tada tie dumbliai ten suklesti“, – paaiškina ji.
KTU chemikė teigia, kad fosfatų naudojimas jau yra apribotas, anot jos, tai sumažina vandenų žėlimą ir žuvys yra laimingesnės, nes joms nepristinga deguonies.
Ji taip pat teigia, kad vienos iš pavojingiausių yra kai kurios skalbiančios, paviršiaus aktyvios medžiagos, kurios gali būti gana toksiškos vandens organizmams.
„Vienas iš reiškinių, kurį stebime vandens telkiniuose, ypač pavasarį, kada yra intensyvi tėkmė, – putų arealai. Kadangi šios medžiagos nesuskyla visuose vandenvalos procesuose, jos patenka į paviršinius vandens telkinius ir tie vandens telkiniai užputoja. Tai yra ne tik estetinė problema, – teigia V. Kaunelienė ir paaiškina, – vienas dalykas, daromas poveikis gamtai – sutrinka deguonies apykaita vandens organizmams, tai labai neigiamai veikia ir žuvų gleivinės sluoksnį, o žuvų gleivus sluoksnis yra apsauga nuo visokių parazitų, todėl žuvys tampa pažeidžiamesnės. Tokiu atveju teršalai, kurių yra vandenyje, lengviau prasiskverbia į žuvies organizmą ir ten kaupiasi. Na, o galiausiai tokią žuvį susižvejojame, tad susigrąžiname – to norėdami ar nenorėdami – tuos teršalus ant savo stalo“.
Tyrėja taip pat teigia, kad jeigu valiklis yra labai stiprus ir agresyviai valo, suprantama, kad jis bus gana agresyvus ir aplinkai.
„Sakykime, galbūt yra tokių dėmių ar situacijų, kur reikia jį naudoti, bet, visų pirma, svarbiausia yra saikas“, – įspėja ji.
Didžiausią žalą daro aromatai
V. Kaunelienė pabrėžia, kad, pavyzdžiui, skalbinių minkštikliuose yra pridėta labai daug kvapiklių, ir, anot jos, kaip taisyklė, dažniausiai – sintetinių.
„Didžiąja dalimi iš visų buitinės chemijos priemonių pavojingiausi yra konservantai ir kvapikliai. Jie žmonėms sukelia nemažai alerginių problemų. Tai labai sunkiai skylančios medžiagos ir „ekotoksiškos“ vandens organizmams“ – įžvalgomis dalijasi tyrėja ir apibendrina, – kvapiosios medžiagos tikrai yra didelis krūvis tiek pačio žmogaus sveikatai, tiek aplinkai“.
Alergologė – klinikinė imunologė, Lietuvos Alergijos ir Astmos asociacijos prezidentė prof. med. dr. Violeta Kvedarienė laikosi panašios nuomonės. Gydytoja įsitikinusi, kad viena iš didžiausių problemų po nikelio yra aromatai. Ji iš savo kaip alergologės pozicijos akcentuoja, kad kvapikliai yra tos medžiagos, kurių pirmiausia reikėtų vengti. Jie, anot gydytojos, suteikia emocinį komfortą, bet tikrai nėra būtini pačiam valymo procesui. Apskritai, aromatus ji vadina „bendra blogybe“.
Vis dėlto V. Kvedarienė pabrėžia, kad kiekvienas žmogus yra kitoks, todėl pirmiausia svarbu išsiaiškinti, kokia medžiaga kokiame nors buitinės chemijos produkte jį gali alergizuoti, įdėmiai skaityti produkto etiketę ir žiūrėti, kad jos valymo priemonėje nebūtų.
Gydytoja taip pat teigia, kad pirmas dalykas, kurį reikia išsiaiškinti, ar kažkokia reakcija į buitinę chemiją yra alergijos pasireiškimas.
„Tiesiog gali būti, kad pažeidžiau koncentraciją – nepažiūrėjau į etiketę, nemūvėjau pirštinių, nedėvėjau apsaugos ir, aišku, yra nuodas, toksinė reakcija, – sako ji, – jeigu turiu alergiją, reiškia net ir maža koncentracija, kuri turėtų nedirginti, sukelia paraudimą, čiaudulį, dusulio priepuolį. Jeigu matote, kad tokie dalykai kartojasi, reikėtų kreiptis į daktarą alergologą. Jis turi specialius testus, kurie yra klijuojami ant nugaros, tai užima daug laiko (beveik visą savaitę), bet gali pasakyti, ar jūs, sakykime, esate alergiškas dažniausiai naudojamam aromatų mišiniui. Išsiaiškinti – pirmas dalykas. Išsiaiškinu, nėra kontakto, nėra pasekmės“.
Vaikams kai kurie produktai gali būti ypač pavojingi
V. Kvedarienė teigia, kad renkantis kai kuriuos produktus, ypač prausiklius ir kremus, reikėtų atkreipti dėmesį į jų galimą poveikį vaikams.
„Du trečdaliai mūsų vaikučių išberti, niežtintys, verkia, – įvardija gydytoja ir paaiškina, – mamytės nevalgo pieno, kviečių, šokolado, o tas vaikutis kaip išbertas, taip išbertas, tai jis verkia, tai neduoda miegoti. Tada jau mamytė pradeda nevalgyti to, ano ir trečio, kad per pieną ta medžiaga nepapultų vaikui. Ir vis tiek tas vaikutis išbertas, verkia, neduoda miegoti – ir pats kankinasi, ir visą šeimyną kankina. Tai pirmiausia reikėtų pagalvoti apie naudojamus prausiklius – kuo mes prausiame vaikutį“.
Alergologė pabrėžia, kad vaiką prausti visgi reikia, bet svarbu rinktis elementarų kuo mažiau kvepiantį prausiklį iš vaistinės su neutraliu pH – žiemą galbūt aliejinį, vasarą paprastą.
Ji taip pat ragina atkreipti dėmesį ir į naudojamą kremą: „Norime, kad ta odytė būtų minkštutė, ypač jeigu ji yra linkusi rausti. Taip pat atkreipkime dėmesį, kokį kremą tepame vaikučiui“.
Anot jos, svarbu netgi tai, kuo plaunama vaiko vonelė.
Gydytoja teigia, kad vaikui alergiją gali sukelti ir per didelė švara. „Mamos pedantizmas pagal higienos teoriją turi įtakos, nes jeigu per daug valome, aišku, galime alergizuoti valikliais, per daug plaunant taip pat sutrikdome, pavyzdžiui, odos mikrobiotą“.
Nepasimesti padeda ženklinimas
Anot KTU Cheminės technologijos fakulteto Aplinkosaugos technologijos katedros vedėjos V. Kaunelienės, skaityti bet kokios buitinės chemijos ar cheminių priemonių sudėtį yra gana sunku, tam reikia labai daug specifinių žinių. Tam, kad vartotojas galėtų jaustis saugus, yra sugalvotas produktų ženklinimas.
„Paprasčiausias būdas – ant pakuočių ieškoti ekologinio ženklo. Vienas iš populiariausių yra Europos Sąjungos ženklas – tai yra toks žalias lapelis su užrašu „Eco label“, – paaiškina ji, – būna ir kitokių ženklų, juos reikia išmokti skaityti. Pavyzdžiui, Šiaurės šalys turi tokią gulbę, kuri yra pripažįstama. Lietuvos rinkoje irgi yra produktų su šiuo ženklu“.
Anot KTU chemikės, pavyzdžiui, šauktuko ženklas pagal cheminių medžiagų reglamentavimą rodo, kad tai yra pavojinga medžiaga.
„Nebūtinai reiškia, kad tai yra blogai, tai tiesiog rodo, kad, pavyzdžiui, jeigu tos medžiagos patektų į akis, ji sudirgintų gleivinę, bet jeigu tas produktas naudojamas pagal paskirtį, jis tokio pavojaus nekelia“, – akcentuoja ji.
V. Kaunelienė įvardija, kad ant pakuotės pavaizduota žuvis rodo, jog produktas gali daryti poveikį gamtai.
Alergologė, klinikinė imunologė V. Kvedarienė teigia, kad alergiškiems žmonėms ypač svarbu skaityti etiketes ir žiūrėti produktų sudėtį.
„Tai labai aktualu, ypač alergiškiems pacientams – tiems, kurie turi kontaktinį alerginį dermatitą, atopinį dermatitą, kunjuktyvitus. Jiems nustačius jautrumą konkrečiai medžiagai, labai aktualios yra visos nugarėlės ir konkretūs pavadinimai. Šiems žmonėms, šsiaiškinus, kam jie yra alergiški, reikia skaityti ir bendrai žinoti, kiek tai yra toksinė medžiaga, kiek alergizuojanti, – paaiškina ji.
Paprasti namų valymo principai
V. Kaunelienė, valydama namus, stengiasi laikytis principo, kad kuo paprastesnė priemonė, tuo geriau.
„Skalbimo skystis nebūtinai turi būti spalvotas ir nebūtinai turi kvepėti. Aš žiūriu į kitus dalykus, pavyzdžiui, ar jis pakankamai gerai skalbia. Kreipiu dėmesį į ženklus, stengiuosi pirkti paženklintas prekes, – patirtimi dalijasi ji, – jeigu tokios alternatyvos, sakykime, nėra, vadovaujuosi principu, kad ji būtų kuo paprastesnė – joje būtų kuo mažiau kvapų“.
V. Kvedarienė namams valyti pasitelkia sodą. „Užlašinus citrinos suputoja ir puikiausiai valo“, – sako ji.
Kokią buitinę chemiją naudoja Delfi skaitytojai ir kas juos paskatintų atsisakyti sveikatai ir aplinkai kenksmingų priemonių?
Apklausus kiek daugiau nei 1000 Delfi skaitytojų paaiškėjo, kad didžioji dalis jų, rinkdamiesi buitinę chemiją, didžiausią dėmesį skiria dviem dalykams – tai yra priemonės veiksmingumui ir kainai. Buitinės chemijos sudėtis rūpi tik kiek mažiau nei penktadaliui apklaustųjų.
Kad buitinės chemijos pakuotė būtų draugiška aplinkai, rūpi daugiau nei pusei apklausos dalyvių (62 proc.), likusi respondentų dalis nurodė, kad į pakuotę dėmesio nekreipia – jiems tai nesvarbu (34 proc.) arba visiškai nesvarbu (4 proc.).
Buitinės chemijos poveikis sveikatai aktualus daugiau nei pusei apklausos dalyvių, tai patvirtino bemaž 63 proc. apklaustųjų, daugiausia tai vyresni nei 46-erių metų amžiaus asmenys (tokių kiek daugiau nei 70 proc.).
Pasirinkti aplinkai ir žmogui draugiškesnes buitinės chemijos priemones labiausiai paskatintų didesnis jų veiksmingumas ir mažesnė kaina, šiuos du argumentus paminėjo apie 60 proc. apklausos dalyvių. 42 proc. respondentų tokį sprendimą priimti padėtų informacija apie žalą, o 20 proc. – didesnė pasiūla.
Informacija apie buitinės chemijos žalą gamtai ir žmogaus sveikatai mažiausiai aktuali studentams ir žmonėms, gaunantiems mažesnes pajamas. Kad poveikis aplinkai ir žmogui nesvarbus, nurodė beveik trečdalis apklaustųjų.
