„Olando Kepurė – skardis, kuriame ledyno sustumtoje uolienoje (morenoje) atsiveria Žemės istorija.
Esant pavasariniams orams, praktika rodo, kad vėl bus užduodamas tas pats klausimas, kuris užduodamas kasmet nuo pat pirmų parko administracijos veiklos metų (1997m). Kodėl griūva Olando Kepurė? Mokslininkų pateiktą išaiškinimą kasmet tenka kartoti 28 metus.
Skardžiai negriūva, priešingai, erozijos procesas juos „pagimdo“, jie atsiranda ir egzistuoja dėl erozijos. Erozijai sustojus, skardis nuožulnėja, apauga augmenija ir „išnyksta“. Erozija yra jo egzistavimo sąlyga“, – rašo Pajūrio regioninis parkas.
Jis paaiškina, kas ardo skardį.
„Skardyje yra gausu požeminio vandens gyslų, kapiliarų, vanduo keliauja, kyla uolienos plyšiais dėka kapiliarinių reiškinių, atsiveria skardyje ir nutįsta varvekliais, dažnai dėl nešamų molio dalelių – gelsvos spalvos.“
Procesai tampa intensyvesni pavasarį dėl tam tikrų vandens savybių.
„Vanduo unikali medžiaga ir šaldamas ne traukiasi, o dėl kristalizacijos, pereidamas į kietą agregatinę būseną plečiasi su milžiniška jėga, atskeldamas morenos gabalus.
Kuo daugiau kartų vanduo virsta ledu (tirpsta, šąla, tirpsta, šąla), tuo daugiau kartų atskelia uolienos gabalus. Taip pat požeminiai vandenys išplauna morenos daleles ir pamažu ardo skardį nuolatos. Mokslininkai tokius procesus vadina sufoziniais.
Kad būtų paprasčiau suvokti vandenyje slypinčią galią, prisiminkite, kas atsitiko pilną vandens butelį, tvirtai užsuktą kamščiu, įdėjus į šaldiklį. Jūrai belieka tik susirinkti nuobiras, išskalauti, išrūšiuoti ir gražiai smėliuku papildyti Palangos paplūdimius“, – pasakojama įraše.
Anot parko, jūra taip pat padaro savo darbą.
„Jūros bangos kažkiek audrų metu „nulaižo“ papėdę, tačiau stebėtojas aiškiai mato, kad skardžio viršutinė dalis, kurios bangos nepasiekia, „nulaižyta“ labiau.
Nekalti šaltinėliai varvantys iš skardžio, pasirodo, galingesni už didžiausio štormo metu kylančias bangas. Žinote, kodėl? Ogi todėl, kad Olando Kepurės kalnui (kolns sakydavo senieji gyventojai) bangos yra išorinis priešas, o gruntiniai vandenys – vidinis.
Norint sustabdyti eroziją, tėra viena išeitis – vandenis deportuoti į vandenų imperiją – vandenyną, kitaip tariant, nudrenuoti. Tačiau tai pareikalautų daug lėšų, sukeltų bereikalingų konfliktų, o jų ardomoji veikla vis tik mažareikšmė.
50 cm per metus reiškia 600 metų iki kelio Klaipėda – Karklė – Dargužiai. O nelikus erozijos, neliks ir skardžio. Sakytum netekęs vidinio priešo skardis užmigs ir apkerpės.
Tad gyvas, atviras nervas gal vis tik geriau. Skardis žino, kad turi būt pasiruošęs smūgiui iš nugaros ir palaiko formą“, – paaiškinama parko įraše.