Todėl permąstant „didžiosios Rusijos kultūros“ mitą pagrįstai kyla spėlionių, kodėl „didžioji kultūra“, kaip neretai įvardija ne tik patys rusai, bet ir vakariečiai, nesustabdė Rusijos ekspansinių siekių, neužaugino tvirtų pasipriešinimo karui daigų visuomenėje. Atsakymas į šį klausimą gali skypėti Rusijos klasikų kūriniuose ir jų perduotoje filosofijoje.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, filosofas Gintautas Mažeikis įsitikinęs, kad XIX a. pabaigos Rusijos kultūra yra didelė tik todėl, kad tuometinės Rusijos imperijos užimtos šalys – Baltijos šalys, Lenkija, Kaukazo šalys ir kitos – neturėjo jokios galimybės plėtoti ir skleisti savo kultūrą. „Problema yra čia išsilavinimo, suprasti, kaip veikia imperinės kultūros arba kaip veikia taip vadinamos hegemoninės, dominuojančios kultūros. Paprastai jos išstumia mažuliukus arba silpnesnius į šalį ir neleidžia jiems pasireikšti“, – sako jis.
Ukrainos filosofas Volodymyras Yermolenko išskiria tris Rusijos imperializmo bruožus, kurie gali padėti paaiškinti, kodėl Vakarų valstybėms sudėtinga suprasti Rusiją kaip kolonijinę imperiją, o tuo pačiu ir Rusijos kultūrą kaip kolonijinę kultūrą. Pirmiausia straipsnyje rusiškąjį imperializmą jis vadina primesto vienodumo imperializmu. Pasak V. Yermolenko, jei Vakarų imperinės valstybės kolonizuodavo tolimas tautas ir kultūras, kurių gyventojai nuo kolonistų skyrėsi net fiziškai, o iki kolonijų tekdavo įveikti ilgą kelią jūromis, tai Rusija užsiėmė žemyniniu kolonizmu ir prarydavo ne tolimas tautas, o kaimynes.
„Užuot pabrėžus skirtumus, dominavimo priemonė čia buvo jų neigimas. Vienodumas, o ne skirtingumas tapo galios instrumentu. Ir tai buvo primestas vienodumas. XIX a. Europos imperialistas kolonizuotiesiems sakė: jūs niekada nebūsite tokie kaip aš. Tačiau rusų imperialistas sako kolonizuotiesiems: jūs niekada nebūsite kitokie nei aš“, – straipsnyje samprotavo filosofas, akcentuodamas, kad Rusijos kolonizacijos strategija pasireiškė kolonizuotų kraštų asimiliacija ir teisės į tapatybę ir skirtingumą paneigimu.
Panašiai Rusijos kolonializmą aiškina Kaune gimusi, Varšuvoje išsilavinimą įgijusi ir JAV ilgą laiką slavistiką dėsčiusi profesorė Ewa Thompson. Pasak jos, kadangi Rusija užkariaudavo savo kaimynes, o ne tolimus užjūrio kraštus, kitoms valstybėms buvo sunku tai vertinti kaip kolonializmą. „Kai tik pasitaiko gretimų kolonijų atvejis, atrodo, kad galbūt tai yra tik sienų koregavimas, o ne kolonializmas. Kitos šalys nereagavo, nes akivaizdu, kad kolonijos visada turi būti užjūrio. Yra kai kurių kolonializmo teoretikų, kurie iki šiol tai palaiko, nors Rusijos atveju to tiesiog neįmanoma išlaikyti“, – viename interviu sakė profesorė.