uždrausta meilė

Mylėt man niekas neuždraus! Pasakiau sau, kai supratau, kad man patinka jie – vaikinai.

Pamenu, dar mano laikais mokykloje frazė „princas ant balto žirgo“ rašinyje buvo pavingiuota kaip netinkama – atseit, praradusi tikrąją reikšmę ir virtusi komizmu. Deja, terminas „ uždrausta meilė “ vis dar drąsiai naudojamas. Lietuvių sąmonėje jis vis dar labai gajus.

„Ir miegojo princas daug metų, kol jo nesurado Gražuolė... Neišsigando nei piktųjų dvasių, saugančių Princo rimtį, nei aštrių spyglių, apraizgiusių niūrios senosios pilies vartus...

Mano mėgstamiausias ryto ritualas yra ištrūkti iš miesto: nuvažiuoti prie miškais apsupto ežero, pabėgioti ir išsimaudyti. Būtent taip ir prasidėjo ši istorija.

Jei nepažinočiau žmogaus, kuris nugyveno tokį gyvenimą, manyčiau, kad tai filmo scenarijus ar knygos siužetas. Tiesa, viskas vyko seniai, o pagrindinės istorijos veikėjos jau nėra tarp gyvųjų.

Einu gatve. Stebiu pro šalį praeinančias poras. Visi eina susikabinę rankomis, išsišiepę. Tačiau, ar iš tiesų viduje jie tokie laimingi, kaip kad atrodo?

Taip, aš mylėjau. Vedusį. Ir tebemyliu. Ar gailiuosi to, kad dvejus metus kartą per savaitę susitikdavau su nelaisvu vyru? Nė kiek. Ar pakartočiau viską iš naujo? O taip!

Dominyką pirmą kartą pamačiau prieš pusantrų metų, kai dalyvavome viename renginyje. Tai buvo toks vyras, į kurį iš karto atkreipiau dėmesį. Kai po renginio jis mane palydėjo iki automobilio, galvoje sukosi tik viena mintis: kodėl tu nepakvieti manęs kavos. Bet pakvietimo teko dar metus palaukti.

Prieš keletą metų man teko vykti į Jungtinius Arabų Emyratus. Dalyvavau konferencijoje Dubajuje, kurioje netikėtai ir staigiai pamilau. Jis buvo penkiolika metų vyresnis, arabas ir musulmonas bei konferencijos vadovas.

Lygiai dvyliktą valandą pasigirdo jai jau pažįstamas beldimas į duris. – Atėjo! – madam Milda iš įpročio, pribėgo prie veidrodžio, žvilgtelėjo, pasitaisė šukuosena, pasidažė lūpas, iš flakonėlio dar purkštelėjo kvepalų. – Prašome, – tik po to ji atsiliepė į nekantrų beldimą.

Atrodo gyvenimas tobulas, vestuvių data nuspręsta, pilvelis auga, o ateitis suplanuota penkiasdešimtmetį į priekį ir, regis, niekas negali nieko sugadinti. Bet išaušta ta nelemta diena, kai viskas apsiverčia aukštyn kojomis.

Viskas prasidėjo labai gražiai, sakyčiau, net fatališkai. Susimatch’inom „ Tinderyje “, nors gyvenam skirtinguose miestuose ir to neturėjo nutikti pagal nustatymus.

Meilė yra dalykas, kuris gali nutikti bet kokiomis aplinkybėmis ir bet kokioje situacijoje. Nesvarbu, ar tu skurdus berniukas, besivaikantis princesės, ar vyresnio amžiaus žmogus, ieškantis daug jaunesnės meilės.

Viskas prasidėjo, kai aš stovėjau prie altoriaus. Buvo įprastos vestuvės, svečiai, vaišės. Buvau apsvaigusi iš laimės, nes kiekvienos moters svajonė yra ištekėti, bet tikriausiai tą laimę ir sumaišiau su meile.

Uždrausta meilė kiekvienam reiškia kažką labai trokštamo, tačiau nepasiekiamo. Vis dėlto mano istorija pranoksta visas ribas ir, deja, nesibaigia laimingai.

Tikiuosi, jis skaitys šį tekstą ir šypsosis, nes aš šypsausi jį rašydama.

Jei pažiūrėsite į mane iš šono, tikriausiai neužkliūsiu jums kaip kažkokia kitokia, išskirtinė ar neįprasta moteris. Jau bent penkiolika metų esu ištekėjusi, auginu porą ūgtelėjusių sūnų, turiu darbą, namus, draugų ir viską, ką mes esame įpratę laikyti normaliu gyvenimu.

Mano uždrausta meilė neturi pabaigos, nes kaskart, pažvelgusi į iš tos meilės gimusios dukros akis, išvystu Jį. Tie du ypatingi mėlyni ežerai primena kartu ir labai saldų, ir labai kartų laikotarpį.

Uždrausta meilė, kas tai? Vieniems tai – slapti pasimatymai su vedusiu vyru, kitiems tai nepaisymas kitų žmonių nuomonės ir gyvenimas bei meilė vienas kitam.

Su savo drauge susipažinau studijų laikais, buvome grupės draugės. Ji susirado draugą, pradėjo kartu gyventi. Aš buvau vieniša, tik kartas nuo karto vis į kokį susitikimą nueidavau.