Lesė

„Visada maniau, kad gyvūnų prieglaudose būna tik kačių ir šunų. Pasirodo, ne. Štai visai neseniai į „Lesės“ prieglaudą atkeliavo – nepatikėsite – iguana! Kitą kartą atėjusi į prieglaudą dėžutėje radau vėžlį! Laimei jis sužavėjo vieną mūsų savanorę ir liko gyventi jos namuose“, – pasakoja gyvūnų glob...

Mūsų sprendimai ir gyvenimo aplinkybės nulemia ne tik mūsų pačių, bet ir aplinkinių likimą. Ir ne tik žmonių, bet ir gyvūnų. Dalį tokių sprendimų pasekmių ir bando išspręsti gyvūnų globos organizacija „Lesė“. Užsukę į jos prieglaudas nustebsite, kokių skirtingų  - išvaizda ir charakteriu, gyvenimo i...

Kiekvieną dieną mes priimame daugybę sprendimų. Kokiais drabužiais vilkėsime, ką valgysime pietums, ar laikysimės savo vertybių, kiek padarysime mus supantį pasaulį gražesni.

Lietingą šeštadienį gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ savanoriai sulaukė skambučio, kad Kalvarijų turguje blaškosi sužeistas šuo. Nieko nelaukdami jie išskubėjo gelbėti nelaimėlio.

Praveriame duris į gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ Vilniaus prieglaudos kačių kambarį. Daugelis šio kambario gyventojų yra patyrę šaltį, badą, žmogaus abejingumą ar net žiaurumą. Tačiau „Lesės“ savanorių rankose jos atgavo gyvenimo džiaugsmą ir viltį. Kas žino, galbūt pro kitą kartą atsiversianči...

Šių dviejų žavingų juodčkių kelias į gyvūnų globos organizaciją „Lesę“ nebuvo malonus. Buvę šeimininkai dar visai mažuliukus juos sukišo į plastikinį maišelį, užrišo – ir į konteinerį. Nedaug jie teturėjo šansų išgyventi, tačiau jiems pasisekė: pamestinukai atkeliavo į „Lesę“, o paskui – į rūpesting...

Vieną dieną iš Emilijos Pliaterytės mokyklos namo traukę vaikai tikrai nesitikėjo, kad jiems teks prisiimti atsakomybę už suaugusiųjų aplaidumą ir negailestingumą. Jų akyse prie mokyklos sustojo raudonos spalvos BMW markės automobilis, atsidarė durelės ir ant gatvės atsidūrė kartoninė dėžė. Vos tik ...

Mielas Kalėdų Seneli, turbūt jau iš rašto supratai, kad čia aš, Meškis. Matai, nuo praeitų metų išmokau geriau rašyti! Ir jau Kalėdos. Kalėdos! Greitai bėga laikas, ką? Tik spėji aplėkti tolimiausius pasaulio kampelius, pradžiuginti visus mažus ir didelius, o jau, žiūrėk, vėl reikia krauti dovanas į...

Penktadienio vakaras... Žiema... Šalta... Visi lindi šiltuose namuose įsisupę į antklodes, rankose laikydami puodelį karšto šokolado. Ant kelių susisupusi guli katė arba galvą padėjęs į akis žvelgia šuo. Idilė, deja, ne visiems.

„Už ką? Už ką ir vėl mane muši? Ką aš padariau, kad mane taip skriaudi?“. Šie klausimai turėjo kilti šuniui Maksui, kurį šeimininkas ne tik mušdavo, bet ir galiausiai atsikratė. Išvytas iš namų jis klaidžiojo gatvėmis laukdamas pagalbos, kol galiausiai ją rado „Lesės“ gyvūnų prieglaudoje.

Žiema – labai negailestingas metas beglobiams gyvūnams, daug sunkiau surandantiems maisto gatvėse, neturintiems kur pasislėpti nuo lietuviškos žiemos šalčių.

Apie Mokos istoriją žinome tik nuo tos dienos, kai ji atsidūrė dėžėje prie „Lesės“ prieglaudos laiptų su savo sesytėmis ir broliuku. Tad tebuvo viena iš daugelio rudens dovanėlių. Tokias dovanėles vadinu „rudeniniu derliumi“. Toks keistas derlius, nes augintojai dažniausiai visai juo nesidžiaugia.

Ši istorija apie vienaakę katę, kuri ilgą laiką glaudėsi prie Kauno Prezidentūros. Ją pastebėję gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ savanoriai nusprendė, kad katytė visai jaunutė, gal tik pusės metų – tokia buvo mažutė, smulkutė ir liesa. Vaizdą dar graudesnį darė vietoje akies žiojinti skylė.

Šios dvi išskirtinės gražuolės buvo rastos prie vienos iš Kauno „Lesės“ savanorių namų durų Raudondvario plente. Ironiška, vieni prie jos durų palieka savo gyvūnų „derlių“, kiti stato spąstus jos katėms, kad šios, neduokdie, nepaliestų kaimyno paukštininko augintinių...

Deja, kartais metų metus puoselėtą draugystę nutraukia liga. Katė Džionė su savo šeimininke praleido gražius 8 metus. Šeimininkę džiugino tvarkinga, labai meili, draugiška su mažais vaikais katė, prie kurios prisiglaudus dienos rūpesčiai tarsi sumažėdavo.