Jėzus Kristus

Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną.

Pusantrų metų gyvavusi Miunsterio anabaptistų „tūkstantmetė karalystė“ – trumpas, tačiau be galo įspūdingas epizodas Vokietijos reformacijos istorijoje: turto bendrumas, daugpatystė, buvęs smuklininkas, tapęs pranašu ir galiausiai „Naujosios Jeruzalės “ karalium, svajonė apie dangišką tvarką, tapusi...

Jūs matėte jas šen bei ten, tačiau ar kada nors susimąstėte, kaip susiklostė šių 10-ojo dešimtmečio princesių gyvenimai? Kaip sekasi narėms? Žinoma, nuo 10-ojo dešimtmečio pabaigos mes kai ką apie jas girdėjome... Pavyzdžiui, kai jos vėl susijungė 2012 metų olimpinių žaidynių uždarymo ceremonijai. T...

Artėjančios šv. Velykos – svarbiausia krikščionių šventė, liudijanti Kristaus Prisikėlimą ir skatinanti tūkstančius piligrimų iš viso pasaulio keliauti į Biblijos istorijomis pulsuojantį kraštą.

Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos.

Velykos man patinka pirmiausiai todėl, kad už visų margučių ir žolėje straksinčių zuikučių neįmanoma paslėpti šios šventės esmės – Kristaus prisikėlimo žinios.

Vakarų Kranto vietoje, kur, kaip tikima, buvo pakrikštytas Jėzus Kristus, ateinančiais metais bus vykdoma išminavimo operacija, todėl aštuonios bažnyčios galės susigrąžinti žemę teritorijoje, kuri buvo neprieinama nuo 8-ojo dešimtmečio.

Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui.

Lietuvoje Velykų bobutė pas vaikus atkeliauja į cukrinį vežimą pasikinkiusi kiškius ir palieka vaikams kiaušinius ant palangės. Tačiau ne visose šalyse per Velykas yra dovanojami kiaušiniai ir ne kiekviena šalis turi po Velykų bobutę.

Jėzus Nikodemui pasakė : „Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve.“ (Jn 3, 20–21).

Kai kūrinys prasideda falšyva – tavo klausai – gaida, reikia laiko, kad įveiktum ironiją, atmetimo reakciją, įsijaustum, įsiklausytum į kompozicinę visumą, detales, dermę ir (specialiuosius) disonansus. Svarbiausia, kad su pagarba, o ji privaloma, kai atsiverti Dievą šlovinančią knygą, priimtum pasa...

Jeruzalės Šv. Kapo bazilika, pastatyta vietoje, kur, kaip tikima, buvo palaidotas Jėzus Kristus, pirmadienį buvo toliau uždaryta lankytojams, protestuojant prieš Izraelio mokestines priemones ir siūlomą teisės aktą dėl turto.

Dvasia Jėzų paakino nukeliauti į dykumą. Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo. (Mk 1, 12–13)

Pas Jėzų atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų.“ Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus.

Išėjęs iš sinagogos, Jėzus su Jokūbu ir Jonu iškart nuėjo į Simono ir Andriejaus namus. Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam pasakė. Jis priėjęs pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti. (Mk 1, 29–31)

Visa tai, kas vyksta nuo pastarųjų rinkimų iki dabar, internetuose ir šviesuomenės pokalbiuose dažniausiai vertinama kaip kvailystė, absurdas ir neracionalių žingsnių seka, kuri kažkada turi baigtis, nes įžeidžia sveiką protą ir žemina mąstančius šalies žmones.

Kafarnaume, šabo dieną nuėjęs į sinagogą, Jėzus pradėjo mokyti. Žmonės stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai.

Eidamas palei Galilėjos ežerą , Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą: buvo mat žvejai. Jėzus tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.“ Ir tuojau, palikę tinklus, juodu nuėjo su juo.

Pastaraisiais metais Europoje ne sykį skambėjo krikščionybę priėmusių eksmusulmonų perspėjimas naujajai tėvynei, dvasiniams bei politiniams Europos valstybių vadovams: „Jūs nepažįstate islamo, nenujaučiate iš jo kylančių grėsmių“.

Atvėręs lūpas, Petras pasakė: „Iš tiesų, aš dabar suprantu, jog Dievas nėra žmonėms šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena.