165 straipsnių
Anksčiau buvo toks laikraštis „Alio reklama“, jame ir radau skelbimą, kad dovanoja mišrūną, mažo ūgio šuniuką. Vyras sutiko, kad paimtume patinėlį. Šeimininkai iš Naujosios Vilnios atvežė likusius du patinukus, jiems dar nebuvo nė pusantro mėnesio. Abu buvo vienodos spalvos, tik vienas didesnis už k...
Nuo vaikystės buvau žmogus, kuris iš gatvės namo neša paukštelius, iškritusius iš lizdo ar sužeistais sparnais, beglobius kačiukus ir šuniukus. Visada norėjosi kažką išgelbėti, globoti ar tiesiog padėti. Kol gyvenau su tėvais, buvau iš lauko parsinešusi mažą rainą katinėlį, kuris po įtemptų tėvų įka...
Lapė – pirmoji mūsų šeimoje atsiradusi šunytė. Tik išsikrausčiusi iš motinos namų, tiksliai žinojau, kad netrukus naujuose namuose turi atsirasti šuo. Tad su Mindaugu (tuometiniu draugu, dabar jau vyru) sumetę „šmutkes“, net nedvejoję, nuvykome į „Grindą“ ir suradome Lapę.
Tina mūsų šeimoje atsidūrė prieš trejus metus iš „Gyvybės vagonėlių“. Labai norėjome šuns, žiūrinėjome įvairių prieglaudų skelbimus ir akys užkliuvo už ne itin didelės šunytės, kurios šeimininkas ir kiti jo gyvūnai žuvo gaisre. Pasiėmėme ne jauniklę, jau suaugusią, ir iki šiol nežinome jos amžiaus –...
„Atbėgu, bėgu, bėgu… Atskrieju aš su vėju…“, – taip ją apibūdino prieglauda, kurioje Vėtra laukė savo tikrųjų šeimininkų. Kaip ji atkeliavo į mūsų šeimą? Ogi visai neplanuotai.
Kartais juokiuosi pasakodama kitiems, kad gyvūnai patys mane susiranda ir net žino, kur ieškoti. Visada augau apsupta gyvūnų, kai buvau maža kiekvieną rastą gyvūną gatvėje vesdavau namo, taip pat svajojau dirbti zoologijos sode, cirke ar netgi policijoje, nes matydavau, kad pareigūnai joja žirgais.
Su Kiru iš Lietuvos į Nyderlandus vykome mikroautobusu lapkričio pabaigoje. Kartu važiavo ir keli keleiviai. Vairuotojai šunį leido vežtis salone, tad kelionė buvo rami, o Kiras buvo puikus keleivis – ramiai miegojo ir netriukšmavo. Kelionė truko apie 20 valandų, abu pavargome ir atvykę ilgai miegoj...
Mūsų katinai – Cornish Rex veislės šešerių metų Nagri ir penkerių metų Bronius – yra ne mažesni keliautojai nei mes patys. Nagri ir Bronius mūsų gyvenime atsirado jau būdami suaugę, kai jų šeimininkams pasikeitusios gyvenimo sąlygos užsienyje reiškė, kad katinais nebus tinkamai pasirūpinta.
Šuniukas Mikis mano namuose atsirado neplanuotai. Vis pagalvodavau, kad noriu augintinio, tačiau nesiryžau, kol vieną diena nepaskambino mama ir nepapasakojo apie Mikutį. Tuomet klausimų ir svarstymų nebeliko, iš karto supratau, kad turiu važiuoti į prieglaudą jo pasiimti.
Noriu papasakoti ir galbūt paskatinti nebijoti imti suaugusį gyvūną iš prieglaudos. Kai pamačiau savo šuniuko nuotrauką ir aprašą, kad jis yra dovanojamas, po kelių minučių svarstymo jau skambinau tartis dėl jo pasiėmimo.
Vyras ilgai mums neleido auginti šuns, tačiau atėjo laikas nusileisti ir visa šeima ėmė rinktis, koks šuo tiktų mums į draugiją. Galvojome apie mopsą, tačiau pažįstamas patarė pagalvoti apie beglobius. Pasak jo, mišrūnai sumanesni, ištikimesni, atsparesni ligoms.
„Nežinau, kodėl žmonės galvoja, kad prieglaudos yra guminės, kad kažkas turi kažką padaryti už mus“, – sako Viktorija. Ji pati savo namuose priglaudė kalytę Smėlę, kuri netikėtai atbėgo iš smėlynų.
„Laukas, maistas, žaidimai, mokymai, barimai, išvartytos gėlės, sudraskyti laidai ir kitos linksmybės... Bet nė akimirką nesigailėjome savo sprendimo“, – pasakoja Laurynas ir Kamilė.
„Mes užpildėme savo butą ne baldais, o besąlygiška meile, draugyste, žaidimais, juoku, gaudynėmis ir švelnumu. Mes išmokome dalintis lova, sofa, obuoliu ir netgi vynuogėmis“, – pasakoja Kamilė su Martynu. Jie pasidalijo istorija, kaip jų namuose atsirado augintiniai iš prieglaudų.
Man galutinai nusprendus, kad noriu ir esu pasiruošusi turėti šunį, buvo belikęs svarbiausias klausimas – kokios veislės? Kelias savaites ieškojusi sau tinkamos veislės, vieną dieną nusprendžiau peržiūrėti prieglaudų internetinius puslapius su dovanojamais šunimis.
Greitai bus metai, kaip Džoja šmirinėja mano namuose, kurie jau tapo mūsų namais.
Katytė Ledi atsirado mūsų namuose prieš 2 metus. Tai visai neplanuotas augintinis. Draugai papasakojo, kad prie miesto esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje rado benamę katytę. Dvi savaites ji glaudėsi draugų darbovietėje, bet per tą laiką neatsirado norinčių ją paimti.
Mūsų istorija prasidėjo prieš gerus 4 metus. Gyvenome ramiai, auginome dekoratyvinį triušį Kukulį, ruošėmės vestuvėms. Vieną balandžio vakarą važiavome į Lietuvos pakraštyje esantį kaimą, vežėme giminaitei kvietimą į vestuves. Pabendravus su giminaite, ši pasisiūlė aprodyti savo valdas. Apžiūrinėdam...
Su Hausu susitikome „Dogspoto feste“. Žinojome, kad jis ten bus, laukėme susitikimo, bet tada nemanėme, kad galėtume globoti suaugusį šunį. Norėjome, kad ant lovos šuo niekada neliptų, visada klausytų komandų, o mūsų maisto nevalgytų. Po susitikimo abejonės išliko, davėme sau mėnesį, tačiau jam net ...
Vieną šiltą 2015 metų birželio vakarą išėjusi iš namų visai šalia laiptinės pamačiau bežaidžiančius tris mažus kačiukus. Man priartėjus, du iš jų spruko į krūmus, o trečias, pats mažiausias, susigūžęs, juodas pūkų kamuolėlis, liko tupėti viduryje šaligatvio. Priėjau arčiau. Tupi. Dar arčiau. Vis dar...
