55 straipsnių
Prancūzija dažnai vadinama meilės šalimi. Ir net jei prancūzai neišrado meilės meno, kaip kad jie skelbiasi, jie iš tikrųjų myli patį meilės jausmą, meilės žaidimus ir meilės žodžius. Erotika, flirtas, sklandantys ore ir, dažniausiai, niekada netampantys veiksmu, yra prancūzų kasdienybė. Be jų jiems...
Kuo ilgiau gyvenu tarp prancūzų, tuo stipriau įtikiu – būti laimingais mėsėdžiais ir streikuoti užkoduota jų genofonde. Tarsi šių monsieurs ir madames su berete ir aistringai mylima bagete gyvenimo moto būtų – nė dienos be mėsos, nė mėnesio be streiko. Šalyje gyvena 67 milijonai, bet iš jų prieš tri...
Prancūzai galbūt ir išrado meilės meną, bet už kulinarijos meną jie turi būti dėkingi italams. Manoma, kad XVI amžiuje šalį užplūdę italų bankininkai, dailininkai (tarp jų ir garsusis Leonardo da Vinci), muzikantai, šilko verpėjai ir italų aristokratė Catherine de Medici, Prancūzijos karaliaus Henri...
Nauji metai Prancūzijos literatūros ir Paryžiaus intelektualinio elito pasaulyje prasidėjo audringu sprogimu. Nuo šiol meilės bei šviesos šalis pagaliau turi savo Jeffrey Epsteiną ir Harvey Weinsteiną viename asmenyje – prancūzą intelektualą, rašytoją, ilgus metus atvirai, viešai ir nebaudžiamai sav...
Jubiliejinis, 15-asis, festivalis „Žiemos ekranai“ atidaromas sausio 23 dieną, Vilniuje ir toliau keliaus į dar 11-kos Lietuvos miestų kino sales.
Parodyk man, kas tavo šuo, ir aš pasakysiu, kas tu. Besiblaškant po Prancūzijos ir Italijos didelius ar mažus miestus man vis labiau į akis krenta žmonių santykis viešojoje erdvėje su savo geriausiais draugais – šunimis, bendrai, žmonių giminės ir šių vilkų palikuonių sugyvenimas miesto chaose, triu...
Prancūzai – nėra religinga tauta, bet progų švęsti – religinių arba ne, net nesvarbu, – jie tikrai neketina atsisakyti. Sausio 6-ąją visa Prancūzija tiek privačiai namuose, o neretai ir darbovietėse švenčia Fête d’Épiphanie – apsireiškimo arba Trijų karalių šventę. Netgi Prancūzijos Prezidentas šven...
„Bonne année“, gerų metų, nenustoju miauksėti iš mano galerijos viduramžiškame Issigeac’e miestelyje išeinantiems prancūzams paskutinę metų dieną. Aš nuoširdžiai linkiu, o jie tik taip keistai atsigręžia, pasimetę pasižiūri ir tyliai tyliai atsako – „ir jums to paties, madame“. Jokio entuziazmo. Net...
Kuo labiau artėja Kalėdos, tuo daugiau prancūzų pradeda tikėti. Ne, ne Dievo sūnumi ir jo stebuklingu pradėjimu ar gimimu, bet tuo, kad Kalėdas ir švenčių džiaugsmą vagiantis Grinčas – ne išgalvotas, bet realus asmuo, o Kalėdų stebuklas Prancūzijoje šiemet greičiausiai neįvyks arba bus labai kūdas i...
Mano įsitikinimu, prancūzai, nors ir garsėjantys savo snobizmu, arogancija, polinkiu į isterikas bei skandalus, visgi – viena mandagiausių, labiausiai etiketo taisyklių besilaikanti Europos tauta. Tarsi vis dar gyventų pagal XIX a. prancūzų humoristo Alphonse Allais citatą: „aukščiausias mandagumo l...
Paryžiuje vienas maloniausių užsiėmimų pietaujant pačiai su savimi – stebėti plaukiančius pro šalį žmones arba tokius pat vienišus pietautojus kavinėje.
Sakoma, Paryžius egzistuoja žiūrinčio akyse. Jis it koks chameleonas, keičiantis spalvą, formą, miesto veidą, atmosferą, jis toks, kokį jį matai – mylimas arba nekenčiamas.
Mes dabar visi esame, ar, tiksliau, norime atrodyti, tokie sąmoningi, tokie faini, tokie modernūs, net šukas iš bambuko perkantys tik ekologiškas, pagamintas tik socialiai atsakingose įmonėse, kurioms rūpi tiek žmogus, tiek gamta. Ir, be abejo, viską perkame tik internetu – be jokių tarpininkų, be g...
„Jūs užsiimate braziliškuoju džiudžitsu?”, – prie išėjimo iš mokyklos klausia viena mama kitos mamos, kuri yra palaimintoje moterystės būsenoje ir laukia antrojo kūdikio.
Kaip simboliška – šiomis dienomis Prancūzijoje įvykusi filmo „J’accuse!”, „Aš kaltinu!”, premjera taip pat prasidėjo skandalu ir kaltinimais, skaldančiais visuomenę. Lygiai kaip ir XIX a. pabaigoje, kai Prancūzijos Trečiąją Respubliką į priešiškas stovyklas padalino karininko Alfredo Dreyfuso byla.
Pasaulis be humoro būtų labai liūdna vieta, ypač be saviironijos. Tai priešnuodis visoms gyvenimo negandoms.
Rašytoja Erika Umbrasaitė jau daugiau nei dešimtmetį gyvena Prancūzijoje, tad apie šią, dažnai romantizuojamą ir mitais apipintą šalį bei jos žmones, regis, galėtų pasakoti valandų valandas. Interviu DELFI moteris atvira: „Niekada nepamiršiu vienos pagyvenusios prancūzės patarimo, kai mes su vyru iš...
Turbūt jau priartėjau prie tų laiko vartų, kada kvietimų į laidotuves gaunu dažniau nei į vestuves… Išblyškusi madam elegantiška juoda suknele ir kraują gyslose stingdančiu žvilgsniu vis dažniau iškviečia lemtingam paskutiniajam tango net vieną kitą bendraamžį.
Nors jau daugiau nei dešimt metų gyvenu tarp prancūzų, mane vis dar stebina ne jų lengvas požiūris į meilę ar jos išdaigas – prie to jau pripratau, bet jų polinkis itin atvirai, garsiai, be teisimo, cenzūros, iliuzijų ir gėdos kalbėti – apie meilę, apie santykius, apie porų problemas ir t.t.
Sėdžiu ir kikenu. Ir truputį liūdžiu, nes negaliu patikėti žmogaus didybės ir susireikšminimo manijos mastais.
