Iš visų keistų kvapų, kurių prikrauta mano kolekcijoje, tai bus radikaliausias.
Andrius Užkalnis
1034 straipsnių
Andrius Užkalnis (g. 1970 m. lapkričio 26 d. Kaune) – žurnalistas, publicistas.
Pastabesni iš jūsų susekė, kad buvau grįžęs į Angliją - trumpam, po dešimties metų pertraukos. Nėra tokios kelionės, iš kurios rašytojas negalėtų išrašyti moralo.
Sovietinis stilius – lyg sena nublukusi tatuiruotė iš kalėjimo. Daug metų praėjo, o vis dar matyti, kad sėdėjęs. Sovietinės epochos žmogus daugiausia tūnojo savame kolektyve: darbe, kariuomenėje, kolūkyje, pataisos darbų kolonijoje. Ir tik per atostogas jis būdavo išleidžiamas pasiganyti ir pažiūrėt...
Nors yra žmonių, kurie sako, kad Sovietų Sąjungoje buvo geriausias pasaulyje baletas ir neblogi kosminiai laivai, o taip pat ledo ritulys, niekas negiria sovietinio auklėjimo.
Rašytojas Andrius Užkalnis išbandė save nauju amplua. Publicistas vienam vakarui tapo nišinių kvepalų konsultantu ir sukauptomis žiniomis dalijosi su neabejingais kvapų pasauliui. A. Užkalnis – kvepalų kolekcininkas, per daugiau nei du dešimtmečius sukaupęs kelis šimtus buteliukų skirtingų kvepalų i...
Šiame straipsnyje sužinosite, kodėl važinėdami apsipirkinėti, pramogauti ar gydytis į šalis-agresores, Baltarusiją ar Rusiją, elgiatės teisėtai, bet išduodate Lietuvą. Visi jūsų pasiteisinimai yra ciniškas išsisukinėjimas.
Nešvaistyti yra turtingo ir protingo žmogaus požymis. Eiti į parduotuvę su savo maišeliu ir negrūsti visko į plastiką yra pagarba gamtai ir aplinkai.
Po dvylikos metų vėl rašau DELFI iš Londono. Nuskridau trumpam į tą žemę, kuri mane išmaitino kūrybiniais syvais, išmokė spaudoje keiktis, provokuoti, kurti kognityvinį disonansą, erzinti vaizduotę, raišioti asociacijų siūlus.
Žiūrint mūsų įpročius ir manieras, bus ypač svarbu paimti virtualų diržą (o gal net ir su sagtimi) arba užkurti pirtį tiems iš jūsų, iš kurių trys dešimtmečiai gero gyvenimo laisvoje šalyje nesugebėjo išvėdinti sovietinio vairuotojo.
Tikra istorija iš mano jaunystės. Kažkada Lietuva turėjo savo oro liniją „Lietuvos avialinijos“ (dar tada net nesivadino „flyLAL“) – ji buvo nuostolinga (kaip ir viskas, kuo užsiimdavo jauna Lietuvos valstybė), prasiskolinusi (dažnai jos orlaivius užsienyje sulaikydavo už skolas), bilietai buvo bran...
„Velnio lova“, taip vadinasi mano kvepalai šiandien: La couche du diable iš parfumerijos namų Serge Lutens. Lietuvoje jie skelbiami moteriškais, bet nieko panašaus: absoliučiai vienodai tiks ir vyrams.
Šį kartą rašau trumpai, ir be juokų, be patyčių, be keiksmažodžių, nors iš daug ko esu juokęsis gyvenime.
Užkalnis dalijasi sovietinio palikimo žodynu: šie žodžiai ir frazės rodo, kad dar nesate laisvi (40)
Tęsiame mokymus apie tai, kaip atskirti sovietybę žmonėse ir jos saugotis. Rašiau apie kvepalus ir maistą, rašiau apie užstalės manieras ir sovietinius danučių ir genučių tipus prie stalo.
Per daug laiko praleidau, aiškindamas visiems, kad nėra vyriškų ir moteriškų kvepalų. Taip, nėra, tai tik marketingo triukas, ir moterys gali kvėpintis tais pačiais kvepalais, kaip ir vyrai, ir vyrai, besikvepinantys moteriškais, dėl to netampa gėjais.
Giminių pokylis yra minų laukas: ypač jei jūs intravertas. Jus kalbins, uždavinės kvailus klausimus, mokys gyventi. Tai – susitikimas su žmonėmis, su kuriais jūs nenorite būti, bet reikia, nes jie – giminės. Statusas įpareigoja.
Gavau nemažai pastabų iš skaitytojų, kad nuolatos jiems seikėju draudimus: to nedaryk, ano nevalgyk, taip nesikvėpink.
Gal man perpūtė galvą, o gal tiesiog pusmetis Italijoje ir Prancūzijoje persuko smegenis? Arba tiesiog man reikia atostogų.
Užkalnis auklėja. Kaip svečiuose neatrodyti laukiniu ir atsikratyti sovietinio palikimo prie stalo (17)
Kaip valgyti, ką šnekėti ir kaip neatrodyti laukiniu: trumpas gidas lietuviams ir kitiems Rytų europiečiams.
„Ką norėsiu, tą ir valgysiu“, šaukė ir trypė kojomis didelė dalis Lietuvos. Iš jų niekas nieko neatėmė ir atimti neketino, bet jie vis tiek niršo. Šaldytuvo turinio nekonfiskavo. Receptams netaikė baudžiamosios atsakomybės.
Rašysiu apie patiekalus, kurie turi dingti (mano požiūriu). Jie gastronomijai tas pats, kas kultūrai yra Eldaro Riazanovo filmai, kas yra lietuviškas sovietinis kinematografas, Juozo Baltušio proza, kaip lietuviškas teatras, kur visi garsiai rėkia, kaip humoro vakaras per Ostankino televiziją, kaip ...