„Jaunimo organizacijos yra neatrasta niša, kuri gali tapti saugių ir atvirų diskusijų apie narkotikus su jaunimu vieta. Jos atlieka labai svarbų vaidmenį megzdamos ryšį su jaunimu ir, dar svarbiau, skatindamos įtrauktį, o tai yra ypač svarbu kalbant apie jaunus žmones, kurie vartoja ar galimai vartoja narkotikus. Šiuo atveju, įtrauktis turėtų reikšti ne tik tam tikrų žmonių grupių, bet ir įvairių darbo metodų įtraukimą bei įgyvendinimą kalbant su jaunimu įvairiomis temomis, įskaitant ir narkotikų temą“, – sako organizacijos „Jauna banga“ direktorė Laima Kairytė.
Dažnose jaunimo organizacijose taikomos prevencijos strategijos, tačiau, pasak Laimos Kairytės, ypatingai svarbu nepalikti nuošaly, o kaip tik akcentuoti žalos mažinimo metodus.
Ypač jeigu jaunimo organizacijos dirba su narkotikus vartojančiais jaunuoliais. Svarbiausia, kad pačių jaunų žmonių, kurie vartoja psichoaktyviąsias medžiagas, balsas būtų išgirstas. Privalome sukurti saugią erdvę, kurioje jaunimas galėtų atvirai pasisakyti bei diskutuoti apie su narkotikų vartojimu susijusias problemas, taip pat turėti galimybę dalyvauti švietimo narkotikų tema veikloje.
Deja, bet kalbant apie švietimą narkotikų tema, dažniausiai galvojama tik apie informacijos apie narkotikus teikimą, prevencinių veiksmų/veiklos rengimą ir įgyvendinimą arba švietimą apie narkotikus. Visi trys būdai turi skirtingus tikslus ir metodus, tačiau tema išlieka ta pati – kaip bendrauti su jaunais žmonėmis apie narkotikus?
Kaip kalbėti su jaunais žmonėmis, kad būtum išgirstas?
„Daugelis programų, skirtų užkirsti kelią narkotikų vartojimui arba sumažinti narkotikų vartojimą ir su juo susijusią riziką, nors ir keičiasi, tačiau vis dar yra neveiksmingos, nes programos turi labai silpną teorinę bazę, yra netinkamai suprojektuotos, nėra programas pagrindžiančių įrodymų ar programos nėra tinkamos aplinkos situacijai, kuriose jos naudojamos“, – savo įžvalgomis dalijasi organizacijos narys Kasparas Vasiliauskas.
Pasak Mildos Arlauskaitės jaunimo darbuotojui, ruošiantis bendrauti su jaunais žmonėmis apie narkotikus, būtina prisiminti svarbiausius dalykus: „Vadovautis holistiniu požiūriu – ne tik teikti informaciją apie narkotikus ir saugesnį narkotikų vartojimą, bet ir vystyti asmeninius bei socialinių įgūdžius, mokyti, kaip susidoroti su sudėtingomis situacijomis. Siekti, kad veikla būtų interaktyvi ir įtrauki, leisti jauniems žmonėms bendrauti vieniems su kitais. Kuo aktyviau dalyvis įsitraukia į veiklą, tuo ta veikla, tikėtina, kad bus efektyvesnė. Planuojant savo veiklą, pagalvoti apie keletą struktūruotų sesijų, kurios turės tęsinį”.
M. Arlauskaitė pažymi, jog niekada ne per anksti kalbėtis su jaunu žmogumi apie narkotikus, jei pokalbis atitinka amžių. Taip pat svarbu atsižvelgti į jaunų žmonių išsivystymo lygį ir vietos jaunimo kultūrą. Svarbu komunikuoti apie trumpalaikes, o ne ilgalaikes pasekmes.
Švietimo apie narkotikus programose reikėtų sutelkti dėmesį į „artimiausias“ narkotikų vartojimo rizikas (t. y. pavojingi teršalai, nežinomos medžiagos vartojimas, narkotiko stiprumo, poveiko nežinojimas, narkotikų maišymo rizika).
Viskas, kas susiję su narkotikais, apaugę įvairiausiais mitais bei baimėmis, todėl viena iš jaunimo darbuotojų užduočių – griauti mitus ir stabdyti stigmą. Daugybėje informacijos narkotikų tema yra pilna klaidingų nuomonių ir mitų, kuriuos paneigti galima ir būtina patiekiant įrodymais pagrįstą infromaciją.
Bendraujant su jaunimu kertinis dalykas yra pasitikėjimas. Jį sukurti bei užtikrinti nėra lengva, tačiau neabejotinai būtina. Tik pasitikėdami jaunimo darbuotoju, jauni žmonės atsivers ir bus pasirengę klausytis bei girdėti. Prieš pradėdami veiklą, pravartu nustatyti taisykles/susitarimą su dalyviais. Tai padės išlaikyti bendravimą remiantis pagarbos ir konfidencialumo principais, bei užtikrins saugios aplinkos kūrimą.
„Šiuo metu vyraujanti bendravimo taktika yra priešinga – siekiame „nubaidyti“ jaunimą nuo psichoaktyviųjų medžiagų ir sustabdyti tai, kas neretai yra neišvengiama. Tai nėra efektyvu ir labiau kenkia, nei padeda. Stigmatizuojami jauni žmonės bijo ieškoti pagalbos ir neretai pakenkia sau vien dėl to, kad nėra pakankamai gerai informuoti apie saugesnius vartojimo būdus, medžiagų poveikį ir rizikas. Ši informacija padėtų išvengti daugybės nemalonių ar tragiškų situacijų“, – dėsto biochemijos daktaras ir organizacijos narys Linas Tamošaitis.
„Pakalbėkime apie narkotikus“ – projektas, siūlantis inovatyvius švietimo metodus
„Erasmus+ projekte „Pakalbėkime apie narkotikus — nauji komunikacijos metodai su jaunimu“ (LET ME) dalyvavusios organizacijos teigia, jog psichoaktyviųjų medžiagų švietimui būtini pokyčiai. Penkiose valstybėse (Lietuvoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje bei Serbijoje) vykdytas projektas siūlo taikyti inovatyvius švietimo metodus bei pagalbą jaunimo, gatvės darbuotojams ir žalos mažinimo specialistams, tiesiogiai dirbantiems su jaunimu. Projekte dalyvavo aštuonios organizacijos, dirbančios žmogaus teisių gynimo, žalos mažinimo, prevencijos bei socialinės atskirties mažinimo srityse“, – kalba projekto vadovė Eliza Kurcevič.
Gegužės 24 d. Vilniuje „Naktiniame Vilniaus avilyje“ rinkosi įvairių sričių atstovai ir kalbėjosi apie projekto rezultatus, jaunimo lygus lygiam (angl. peer to peer) darbuotojų vaidmenį, svarstė galimus bendradarbiavimo būdus bei modelius.
Projekto dalyviai atskleidžia gilesnę problemą, siejančią jų valstybes bei jaunimą visame pasaulyje.
Viena iš Lietuvos atstovių – Milda Arlauskaitė, organizacijos „Jauna Banga“ narė teigia, jog narkotikų švietimą Lietuvoje vargu, ar išvis galima vadinti švietimu: – „Tai daugiau bandymas išgąsdinti jaunus žmones, nesistengiant suteikti jokios adekvačios informacijos. Daug jaunų asmenų dėl to tik dar labiau nukenčia, tačiau tikiu, kad tokie projektai ir kooperacija tarp organizacijų gali pakeisti šią situaciją ir sukurti reikalingą švietimą apie psichoaktyviąsias medžiagas.“
Panašiai jaučiasi ir kitų šalių atstovai. Jan Stola (Youth Organisations for Drug Action) šmaikščiai apibūdino situaciją Lenkijoje: „Tikiuosi, kad pavyks „išjudinti“ psichoaktyviųjų medžiagų švietimą, kad pagaliau išvystume daugiau, nei vieną valandos trukmės paskaitą, kurią kartą per trejus metus praveda policininkas.“
Bulgarė Yuliya Georgieva (Center for Humane Policy), situaciją apibūdina štai taip: „Mūsų pasaulio pusėje švietimas apie psichoaktyviąsias medžiagas dažniausiai siekia išgąsdinti jaunus žmones ir pastūmėti juos nevartoti. Deja, tai neveikia, ir mes matome, jog kasmet vartoja vis daugiau ir daugiau žmonių. Efektyvus švietimas turi potencialo ne įbauginti jaunimą, o pagerinti jų suvokimą apie save bei išmokyti sumažinti žalą, kuomet asmuo nusprendžia vartoti.“
