„Tyrimas atskleidė ir skaudžią realybę: po šeimos nario netekties savižudybių ratas nesustoja. Statistikos duomenimis, net trečdalyje nusižudžiusiųjų asmenų šeimų įvyksta naujų savižudybių. Artimieji patenka į užburtą ratą: skausmas, kurį patiria dėl šeimos nario savižudybės, pagalbos stoka, įstrigimas krizėje įsuka dar vienos savižudybės procesą", - sako psichologė, LSMU profesorė Nida Žemaitienė.

Jos teigimu, apie jau dvejus metus LSMU Sveikatos tyrimų instituto psichologų vykdomą plataus masto mokslinį tyrimą visuomenė jau yra girdėjusi. Kviesdami atsiliepti nusižudžiusių asmenų artimuosius, mokslininkai pasitelkė žiniasklaidą, socialinius tinklus, žinomus asmenis. Kalbindami netektį patyrusių šeimų narius, mokslininkai renka duomenis, kas vyko asmens gyvenime prieš savižudybę. Kokie sunkumai jį slėgė, ar ir kur jis ieškojo pagalbos, kaip reagavo sveikatos apsaugos sistema, kokių joje yra spragų. Taip pat gilinamasi, su kokiomis problemomis, įvykus artimojo savižudybei, susiduria šeima.

Pasak prof. N. Žemaitienės, savižudybės tema - labai jautri, iš patyrusių tyrėjų komandos pareikalavusi ir aukščiausio profesionalumo, ir itin daug žmogiškosios atjautos. Pasidalyti savo išgyvenimais, patirtimi yra kviečiami šeimos nariai jau kiek atslūgus ūmiam netekties skausmui, po nelaimės praėjus pusmečiui.

LSMU pranešime pabrėžiama, jog ir pasitelkus žiniasklaidos, bažnyčios, seniūnijų atstovus, kurį laiką tyrimas vyko labai lėtai. Kai mokslininkams į pagalbą atėjo aktorė, laidų vedėja Jurgita Jurkutė, socialiniuose tinkluose paraginusi netektį išgyvenusius žmones dalytis savo patirtimi, padėtis pasikeitė. Šiandien LSMU tyrėjų komanda yra surinkusi daugiau kaip 120 asmenų interviu, o iki metų pabaigos iš viso planuojama pakalbinti 150 žmonių. Kitus metus numatyta skirti duomenų analizei ir rekomendacijoms parengti. Tačiau tam tikros pirminės įžvalgos, tarpiniai projekto rezultatai matyti jau šiandien.

Prof. N. Žemaitienė primena, jog buvo nemažai atvejų, kai nusižudžiusiojo artimieji taip pat atsidurdavo ties savižudybės riba, ir jiems reikėdavo skubios profesionalios pagalbos. Taip pat paaiškėjo faktas, kad Lietuvoje savižudybių gali būti daugiau, nei oficialiai užregistruojama. Tarkime, mirties liudijime mirties priežastimi nurodomas ne tyčinis susižalojimas, o anafilaksinis šokas arba paskendimas. Tokių atvejų nemažai, o tai reiškia, kad savižudybių Lietuvoje įvyksta daugiau, nei pateikia statistika.

LSMU mokslininkų psichologų komanda išgirdo gerų žodžių apie policijos pareigūnus, kurie geba parodyti atjautą šeimos nariams, jiems padėti. Deja, šalia gerų atsiliepimų apie medikus buvo ir tiesiog nemaloniai nustebinusių pasakojimų apie abejingą, formalų medikų elgesį, kai jie atvyksta, suleidžia vaistų ir išvyksta netarę nė žodžio.

„Tyrimas parodė, kad bent pusė asmenų per mėnesį iki savižudybės ieškojo specialistų, šeimos gydytojų pagalbos. Vadinasi, medikų vaidmuo savižudybės prevencijoje nepaprastai svarbus, tad jiems būtina turėti šios srities žinių ir kompetencijų", - pasakojo mokslininkė.

Pastebėta ir tai, kad netektį išgyvenantiems šeimos nariams labai stinga informacijos apie tai, kur jie galėtų gauti pagalbos. Nesulaukę iš sveikatos apsaugos specialistų patarimo, nukreipimo, dažniausiai negavę realios pagalbos, nusižudžiusiojo artimieji blaškosi, paguodos daugiau sulaukdami nebent iš draugų ar pažįstamų. Profesionali pagalba dažniausiai yra mokama, o institucinė - teikiama per trumpai, ne itin kompetentinga arba sunkiai prieinama.

Dar viena reikšminga spraga pagalbos nusižudžiusiojo artimiesiems tinkle yra ta, kad suaugusiuosius užgriuvus šoko ir sielvarto būsenai, jiems tampa per sunku pasirūpinti savo vaikais. Pasitaikė atvejų, kai visą dieną vaikų nebuvo kam pamaitinti, kai be priežiūros buvo palikti neįgalūs vaikai.

Šio LSMU mokslininkų projekto, kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba, rezultatai ateityje pravers formuojant strateginius savižudybių prevencijos uždavinius, padės parinkti tinkamesnes priemones, tikslingiau naudoti savižudybių prevencijai skiriamus išteklius.