Su kiekvienu žmogumi kalbėdamas, bent akimirką pajunti jo vidų. Galima sakyti, sielą… Skaitytojai mato gatavą produktą, straipsnį, bet mes gauname žymiai daugiau. Klausytis kito gyvenimo – neįkainojama dovana. Tą interviu valandą peržengiame erdvę ir laiką, save ir viską aplinkui. Taip buvo ir šįsyk… Felčerė Ayda Vadupalienė pasidalijo darbo Girsūdų medicinos punkte ir kartu savo gyvenimo istorija. Tik į tekstą netilpo prisiminimų gyvumas, stiprus moters ryšys su žmonėmis ir neišmatuojamas jautrumas…

Girsūduose Ayda Vadupalienė (Kavaliauskaitė) dirba nuo 2001 m. spalio. Kelias dešimtis metų prieš tai čia darbavosi felčerė Danutė Prakapienė. Deja, moteris patyrė insultą – po to pareigas ir perėmė Ayda.

Prieš tai, nuo 1999-tų, dirbo masažuotoja Daujėnų ambulatorijoje. Iki tol augino vaikelius, prižiūrėjo šeimos ūkį. O pati pirmoji darbo vieta, baigus Domaševičiaus medicinos mokyklą, – pieno mišinukų virtuvėlėje Pasvalyje, buvusiame Vaikų konsultacinės poliklinikos pastate (dab. „Viltis“). Jau senokai nei tokios įstaigos, nei virtuvėlės nebėra.

Aydos gimtinė – pora kilometrų nuo Girsūdų esantys Baliečiai, kur augo iki septynerių. Nors gimtosios sodybos jau nėra, simboliška – felčerė aptarnauja likusius vienus tėviškės gyventojus.

Pašaukimas – su laiku

– Jeigu taip sąžiningai, tai istorijų nemoku prikurti… To pašaukimo nebuvo, – suintriguoja Ayda, – turėjau būti mokytoja.

Mokėsi aukščiausiais pažymiais, ruošėsi stoti į pedagoginį. Bet geriausia draugė po aštuntos klasės rinkosi mediciną. „Na, ir kaip viena važiuosi? Turėjau palaikyti kompaniją. Ir įstojau į mediciną, o draugė ne…“ – tokie susiklostė gyvenimo vingiai. „Aš palikau ten viena. Pirma mintis buvo – gal nesimokysiu. Bet po pusmečio visai patiko, įsivažiavau, – pamažu atėjo ir pajautimas, kad yra savo vietoje. – Mane „užkabino“, domėjausi. Ir buto kambariokė buvo smalsi, palaikė. Noras daugiau žinoti atėjo savaime. Ir aš visada buvau gerietė… (šypsosi) Visada buvo noras padėti kitiems žmonėms, pagydyti, pagelbėti.“ O ir draugė nelaikė nuoskaudos, jų šeimos bendrauja ligšiol. Be to, ir darbais viena nuo kitos nenutolo – Nijolė Dauparienė yra Daujėnų socialinė darbuotoja.

Dirbti mokėsi nuo mažens

Po mokslų Ayda planavo pasilikti Panevėžyje, bet jau draugavo su dabartiniu vyru, ruošėsi ištekėti. Girsūdietis Gražvydas labai norėjo gyventi savo kaime. Taip ir atsitiko… Ir išaugino du vaikus. Abu – Ernesta ir Tautvydas – Anglijoje, Leičesteryje. Ernesta augina sūnų Domą, jam jau greit aštuoniolika. „Aš jauna pagimdžiau, dukra irgi jauna. Anksti tapau močiute (šypsosi). Ir niekada nesigailėjau.“ O sūnus, mama šmaikščiai šypsosi: „Viengungis, nors jau galėtų ką nors sugalvoti.“

Užsiminė ir apie savo pačios vaikystę, kiek kitokią, – Ayda augo tik su mama Algina.

„Kol mažas vaikas, gal net negalvoji apie tai. O paskui, kai didesnė, girdi – draugės pasakoja, ką veikusios su tėčiais. Aš tik su mamyte. Ji tais laikais daug dirbdavo (buvo kolūkio fermos vedėja. – aut. past.). Grįždavo kartu su melžėjomis. Man ir malkų prinešti, ir ugnį pakūrenti, ir valgyti pataisyti. Reikėjo dirbti nuo pat mažų dienų. Užsisvajoti gal nebuvo nė kada. Ir gal toks charakteris – buvo gerai taip, kaip buvo“, – su ramuma pasakoja Ayda. Vėliau mama ištekėjo, atsirado ir brolis Arūnas. Dabar jau treji metai, kai mamos nebėra tarp gyvųjų.

Felčerės rūpestyje – keli šimtai žmonių ir dar tiek bėdų

Aydos aptarnaujama medicinos punkto apylinkė – kompaktiška. Girsūduose – netoli keturių šimtų gyventojų, o aplinkiniuose kaimuose sudėjus dar apie keturias dešimtis. Tai: Baukai, Smiltynė, Dirvoniškis, Trajoniškis, gimtieji Baliečiai. Daug žmonių virš 65 metų, vienišų. Atsikėlė kelios jaunesnės šeimos, bet gimstamumas pastaruoju metu kone nulinis. Paskutinis vaikelis gimė prieš trejus metus, bet šeima išsikėlė į Pakruojį. Taigi jauniausiam gyventojui – jau apie penkerius.

Ayda rūpinasi visais gyventojais be išimties. Atskleidžia, jog kebliau, jei šie prisiregistravę privačioje gydymo įstaigoje – tuomet kai kurių paslaugų suteikti tiesiog negalima arba jos mokamos.

Per dešimtis darbo metų vyko gyventojų kaita, kurią Ayda matė savo akimis. Dar visai neseniai buvo daugiau jaunų žmonių, medicinos punktas – pilnas, laukdavo eilėje. O dabar vos po keturis penkis. Daugelis – senyvo amžiaus, tad Aydos popietės skirtos pacientams lankyti namuose. Mažėti gyventojų pradėjo kažkur nuo 2015 metų. Štai per praėjusius Girsūduose mirė dvylika – o būdavo bent perpus mažiau. „Vaikai išvažiuoja, emigruoja, ir tėvus, senelius išsiveža į kitą kraštą, pas save“, – pasakoja girsūdietė. Tokia realybė, medicinos paslaugų kaimuose vis labiau reikia „į namus“.

Įprasta, kad kaimo felčerės – nuolat budėjimo režime. Ayda prisiminė pačią pradžią: „Iš pradžių kiekvieno skambučio išsigąsti… Ir dabar nerimo būna. Jei žmogus skambina po darbo, jau žinai, kad kažkas atsitiko blogesnio, netrukdys be reikalo. Nueini viena, be jokio gydytojo. Turi įvertinti, kas atsitiko, ir priimti teisingą sprendimą. Bet pripratau. Ir mezgu, kryžiažodžius sprendžiu. Galva užimta ir nuolat negalvoji apie tai, kad suskambės telefonas…“

Girsūdų medicinos punktas „matė“ visko – ir šeimų gausėjimą, ir kaimo senėjimą, bet rūpestingaifelčerei darbo visada yra

Būna visko – džiaugsmo ašarų, mirčių, susitaikymo…

– Per tiek metų yra buvę akimirkų, kai žmonės apkabinę verkia, dėkoja, – pasakoja.

Ne paslaptis, kad kaime visi viską žino. Ar bent nori žinoti. Tai suprasdama, Ayda sau griežtai prisiekė – pacientų konfidencialumą ir pasitikėjimą gerbti šimtu procentų. Pripažįsta, kad yra žmonių, kuriems labai maga šniukštinėti. Bet pamatę, kad felčerė šiuo klausimu davusi tylos įžadus, atpranta cekavotis.

Felčerės darbe būna pačių įvairiausių dienų ir situacijų. Nuo dėkingumo ašarų iki kasdienės slaugos ir nelaimių.

– Buvo ir negyvą pagimdę… – Ayda prityla, prisiminusi vieną sunkiausių patirčių. – Iš ryto septyniom beldžia į duris. Išeinu, vyras stovi ir sako – Ona pagimdė (vardas pakeistas. – aut. past.). Kaip pagimdė, kur pagimdė? Namie. Aš – į mašiną, su chalatu. Nulekiu, vaikas negyvas, kraujo klanas.

Klausausi Aydos ir gerklėje kaupiasi sunkios ašaros.

„Svetimose situacijose kažkaip atrandu žodžių… – sako medikė ir pratęsia istoriją. – Vėlai nuėjo į konsultaciją. Gražiai barėmės, kad jau reikia prisiduoti. Ir tie laikai buvo. Ir gal ne viskas gerai. Ir tas gimdymas… Atrodo, galėčiau bartis. Bet ką čia bepribarsi. Ieškai tinkamų žodžių…“

Prisimena ir kelerius metus slaugytą vyrą: „Išgėręs griuvo nuo lieptelio. Paralyžiavo rankas ir kojas. Jaunas vyras, nieko neturintis… Turi bendrauti, susidėlioti – ar jį nuraminti, ar pradžiuginti? Sunki situacija buvo, kol įsivažiavom…“

– Per tiek metų buvo visokių ligonių. Su vėžiu, insultu, nevaikštančių. Bet labai sukrečiančių, stresinių avarijų, staigių gaivinimų, kaip kitos kolegės pasakoja, nebuvo – man kažkaip pasisekė… Buvo visko, bet tokių didelių įvykių, dėkui Dievui, man neatsiuntė niekas, – švelniai nusišypso Ayda.

Ayda buvo ir viena tų, kurie kovido pandemijos metu stovėjo „priešakinėse linijose“ – atliko tyrimus lauko palapinėse nuo pat 2019 metų pavasario: „Kaip ir visiems, buvo labai baisu. Kas kad su kombinezonais. Bet pripratom. Kol neįrengė specialios erdvės, palapinėje būdavo ir šalta, ir karšta – iki išgriuvimų. Tačiau buvo įdomi patirtis, darbo paįvairinimas. Su kolege ėjome ir per šventes, kai niekas nenorėjo budėti.“

O kas medikei duoda stiprybės pasitikti tai, ką duos kiekviena diena?

– Darbą, kaip aš sakau, turi sąžiningai padirbti. Man turi būti tvarka. Ir mokiausi taip, stengiausi, kiek sugebu. Gal tai užgimtas charakterio bruožas? Ir darbe, man atrodo, net nereikia tos stiprybės ieškoti. Jei dirbi, turi padaryti. Gyvenu pagal tokį mąstymą (šypsosi). Nedirbti arba vis ko nors atsisakyti – ne man tokie dalykai, – kalbėjo ilgametė felčerė.

Daugiau įdomių ir vertingų sveikatos naujienų – mūsų „Facebook“ paskyroje. Prisijunk ir apie viską sužinok pirmas!

Susiję straipsniai
Top naujienos
Pažymėti
Dalintis
Nuomonės