Daktaras Strioga – apie antikūnus prieš COVID-19: kam juos tikslinga tirtis ir kam reikėtų ketvirtos dozės

Svarbiausieji antikūnai

Kai kurių infekcijų atvejais įgytas imunitetas išlieka visam gyvenimui (pavyzdžiui, persirgus tymais), kitų – gerokai trumpiau. O štai po 2002–2003 m. SARS epidemijos, giminingos dabartiniam virusui, imunitetas išliko apie 1–2 metus. Pagrindinė imuniteto dalis, padedanti apsaugoti organizmą nuo pakartotinės COVID-19 infekcijos – tai, neabejotinai, antikūnai, kurių mokslininkai šiuo metu skiria 5 rūšis: IgA, IgM, IgG, IgD ir IgE, turinčias šiek tiek skirtingas funkcijas.

Antikūnai

© Shutterstock

„Svarbiausi antikūnai, organizmui kovojant su COVID-19 infekcija, yra pirmieji trys, – pranešime žiniasklaidai pasakoja Nacionalinio vėžio instituto onkoimunologas dr. Marius Strioga. – IgA susidaro pirmąją ligos savaitę ir pradeda mažėti maždaug 20 ligos dieną. IgM atsako už kovą su infekcija ūmiuoju laikotarpiu, jie susidaro per 7–14 dienų nuo simptomų atsiradimo ir pradeda mažėti apie 18 dieną. Ir IgG – vėliausiai susidaro, tačiau ilgiausiai išlieka kraujyje, kaip tik jie ir atsakingi už ilgalaikį imunitetą.“

Neutralizuoja virusą

Su virusu kovojantys antikūnai skirstomi į surišančiuosius ir neutralizuojančiuosius. Jei surišantieji infekcijos sukėlėją tik pažymi ir suteikia galimybę įsijungti ląsteliniam imunitetui, neutralizuojantieji – kaip tik tie, kurie, prisijungę prie infekcijos sukėlėjo, sutrukdo tolesnį jo jungimąsi prie organizmo ląstelių. Būtent neutralizuojantys antikūnai yra vertinami kaip pagrindinis imuniteto žymuo ir, vertinant persirgus ar pasiskiepijus įgytą imunitetą, iki omikron atmainos būdavo skaičiuojamas jų kiekis.

Antikūnių testas

© DELFI / Domantas Pipas

„Omikron atmaina mažiau virulentiška, bet labai užkrati, – teigia M.Strioga. – Esami antikūnai po infekcijos ar dviejų dozių skiepų sunkiau ją atpažįsta, bet sustiprinančioji vakcinos dozė ar reinfekcija pakankamai mobilizuoja antikūnų lygį.“

Kiekis – nebesvarbu

„Koks antikūnų lygis gali būti laikomas pakankamu, kad susidarytų stabilus imunitetas prieš omikron atmainą, nėra žinoma, – toliau tęsia onkoimunologas, – nes virusas nuolat kinta ir yra jo įvairiausių atmainų variantų. Todėl vakcinacija rekomenduojama, kaip ir prie daugelio kitų infekcijų, atsižvelgiant ne į titrą, o į rekomenduotiną laiką. O šis sužinomas stebint realiame pasaulyje, kaip kinta vakcinos efektyvumo rodmenys. Dabar medicinos pasaulis operuoja nebe šešių, o trijų mėnesių laikotarpiu.“

Antikūnių testas

© DELFI / Domantas Pipas

Šiandien, M.Striogos žodžiais, sprendimai dėl sustiprinančiosios vakcinacijos priimami ne pagal antikūnų kiekį: „Dabar imperatyviai nesiūlome vakcinuotis, bet rizikos grupėms – vyresniems nei 50 metų, su lėtinėmis ligomis visgi rekomenduojame pasiskiepyti praėjus trims mėnesiams nuo pirminės vakcinacijos. Žinoma, didelės rizikos grupėms, kurioms priklauso itin pažeidžiami žmonės su ryškiais imunodeficitais, nustatyta individuali tvarka, juos prižiūri jų gydytojai, jiems jau siūloma ir ketvirtoji dozė.“

Sustiprinančioji dozė nepakenks

Tiems, kurie, siekdami pratęsti galimybių pasą, pastaruosius pusę metų reguliariai matavo antikūnų kiekį, gydytojas onkoimunologas taip pat rekomenduoja laikytis laiko kriterijaus.

„Jei kraujo tyrimų rezultatuose pastebimas antikūnų didėjimas, neabejotina, kad tas žmogus turėjo ekspoziciją su virusu, – paaiškina M.Strioga. – Tarkim, jei po dviejų vakcinos dozių antikūnų titras buvo apie tūkstantį, o prieš pasidarant trečiąją staiga arti dvylikos tūkstančių, savaime aišku, kad buvo besimptomis kontaktas, imuninė sistema atliko viską ką priklauso.“

„AstraZeneca“ vakcina nuo koronaviruso

© Shutterstock

Tokiu atveju lyg ir galima būtų laikyti, kad organizmas yra pakankamai gerai apsisaugojęs ir be trečiosios vakcinos, tačiau yra tam tikras niuansas.

Matuojant antikūnų kiekį, išreiškia mandagią abejonę gydytojas, svarbu, kad visi kraujo tyrimai būtų atliekami vienodai – toje pačioje laboratorijoje, tokiu pat metodu, prieš tą pačią baltymo sritį. Tik tokiu atveju jie laikomi pakankamai tiksliai rodančiais antikūnų kiekio progresą.

„Dėl to ir negalėjome teigti, kad, stabiliai didėjant antikūnų kiekiui, trečiosios stiprinamosios dozės nereikia, – pasakoja jis, – nes skirtingų laboratorijų rodikliai galėjo skirtis vos ne dešimtimis kartų, o kai kurios, kaip parodė praktika, tyrimų rezultatus į tarptautinius bau vienetus konvertavo išvis neteisingai“.