Stiprybė – universalumas
Olibanumas išgaunamas nulupant bosvelijų žievę ir leidžiant susidaryti sakams. Garų distiliacijos būdu iš sausos dervos gaunamas eterinis aliejus. Derva yra valgoma ir naudojama arabų, kinų, indų tradicinėje medicinoje. Tad olibanumas labai universalus – jį galima tiek tepti išoriškai, tiek inhaliuoti, tiek vartoti papildų formoje. Mokslininkus labiausiai domina ir daugiausiai tyrimų atliekama aiškinantis olibanumo poveikį artritui, virškinimo sistemai, burnos sveikatai, astmai ir net kovojant su kai kurių rūšių vėžiu.
Ir jei seniau olibanumas buvo prieinamas tik turtingiesiems, šiandien ši medžiaga įvairiomis formomis randama daug kur, o ją įsigyti gali kiekvienas. Išskiriami septyni pagrindiniai olibanumo panaudojimo būdai:
1. Olibanumo eterinis aliejus naudojamas kvėpavimo takų infekcijoms, plaučių užgulimui ir skreplių, nosies takų infekcijoms ir bronchitui gydyti.
2. Jis nepakeičiamas aromaterapijoje. Olibanumo smilkalai aktyvina smegenų veiklą, ramina, gerina miego kokybę.
3. Olibanumas stiprina imunitetą, padeda gydyti peršalimą ir gripą.
4. Dėl olibanumo aliejuje esančių bosvelio rūgščių ir jų antimikrobinių savybių, jis taip pat naudojamas daugelyje burnos higienos priemonių, dantų pastoje. Nustatyta, kad olibanumas efektyviai veikia prieš bakterijas, sukeliančias agresyvias dantenų ligas.
5. Olibanumas naudojamas kaip kvapioji medžiaga daugelyje maisto produktų bei kosmetikos pramonėje – losjonuose, muiluose ir kvepaluose.
6. Olibanumo aliejus turi savybę sustiprinti odą, gerina jos elastingumą, tonizuoja ir apsaugo odą nuo bakterinės ir grybelinės infekcijos. Taip pat padeda nuo dėmių, smulkių linijų ir raukšlių.
7. Olibanumas nepamainomas ir virškinimo sistemai, padeda sumažinti skrandžio spazmus ir skausmą bei atpalaiduoja nuo pykinimo. Taip pat jis padidina virškinimo fermentų sekreciją.
Ypatingas poveikis kaulams
Olibanumą renkasi ir vyresnio amžiaus žmonės, kuriuos kankina artrito skausmai. Įrodyta, kad olibanumas turi priešuždegiminį poveikį, galintį padėti sumažinti artrito sukeltą sąnarių uždegimą (tyrėjų teigimu, olibanumas stabdo uždegimą galinčių sukelti junginių – leukotrienų – išsiskyrimą).
Bosvelio rūgštyje taip pat yra terpenų – stiprių priešuždegiminių junginių. Viename 2014 m. tyrime geriama ir vietiškai tepama bosvelio rūgštis sumažino kremzlės praradimą ir sąnarių uždegimą sergant pelių osteoartritu. Toliau tirta, kiek olibanumas gali žmonėms padėti sumažinti osteoartrito ir reumatoidinio artrito simptomus – vienoje 2018 m. apžvalgoje olibanumas buvo nuolat veiksmingesnis už placebą mažinant osteoartrito skausmą ir gerinant judrumą.
Vėlesniame tyrime dalyviai vartojo 169,33 mg bosvelijos ekstrakto du kartus per dieną 120 dienų. Rezultatai parodė, kad priedas sumažino uždegimą, sąnarių skausmą ir sustingimą sergant lengvu ar vidutinio sunkumo kelio osteoartritu, be rimto šalutinio poveikio. Kitas tyrimas parodė, kad olibanumo aliejus sumažino osteoartrito skausmą, kai buvo tepamas ant odos 6 savaites.
„Mano tėčiui yra 86–eri. Anksčiau jis papildus ir vitaminus gerdavo tik tam, kad mama geriau jaustųsi. Pradėjęs vartoti tokius, kurių sudėtyje yra olibanumas, jis pats ėmė rūpintis, kad jų visada turėtų, nes, pasak jo, jaučia realų pokytį – vaikščioti lengviau, judesys kitoks. Olibanumą taip pat vartoja aktyvūs žmonės, sportininkai, norintys greičiau atgauti formą“, – pasakoja tavoimunitetas.lt įkūrėja Indrė Leikauskė–Samoška.
Viltingi rezultatai onkologijoje
Mokslininkų dėmesys nukreiptas ir į priešvėžinį olibanumo poveikį. Tyrimai mėgintuvėliuose rodo gerus rezultatus – bosvelinės rūgštys gali užkirsti kelią vėžio ląstelių plitimui, DNR susidarymui vėžinėse ląstelėse, o tai gali padėti apriboti vėžio augimą. Iki šiol mėgintuvėliuose atlikti tyrimai rodo, kad olibanumas gali kovoti su krūties, prostatos, kasos, odos ir storosios žarnos vėžio ląstelėmis. Jis tai taip pat gali padėti sumažinti šalutinį vėžio gydymo poveikį.
Viename tyrime, kuriame dalyvavo žmonės, gydomi nuo smegenų auglių, 4500 mg bosvelinės rūgšties ekstrakto, vartojamo kiekvieną dieną, sumažino smegenų edemą – skysčių kaupimąsi smegenyse – ir taip pat sumažino dalyvių įprastą vaistų dozę. Pabrėžiama, kad dar reikia daugiau tyrimų su žmonėmis bei tai, kad bet kokie vėžiu sergančių pacientų veiksmai turi būti suderinami su juos gydančiais onkologais.
