Alergija gali pasireikšti ir vyresniame amžiuje
Kaip pasakojo VUL Santaros klinikų ir „Allergomedica“ klinikos alergologas ir klinikinis imunologas Linas Griguola, alergija nėra visiškai paveldima, tačiau polinkis alergijai yra paveldimas. Jei vienas iš tėvų alergiškas, tikimybė, kad vaikas turės šią problemą, yra apie 25 proc. Jei abu tėvai alergiški, tikimybė išauga iki 50 proc.
Alergija naminiams gyvūnams gali pasireikšti labai įvairiai. Dažniausiai simptomai kurie pasireiškia po kontakto su šunimis ar katėmis, arba būnant toje aplinkoje. Įprastai atsiranda vadinamos alerginės slogos simptomai: pradeda raudonuoti akys, niežėti nosis, prasideda kosulys, čiaudulys, nosies užgulimas.
Tačiau būna ir kitokių atvejų – pavyzdžiui, gyvūnas žmogui palaižo ranką ir toje vietoje atsiranda raudonas niežtintis bėrimas, panašus į dilgėlinę. Labai retai gali įvykti anafilaksinis šokas, kai gyvūnas įkanda.
Jautrumas aplinkos (įkvepiamiems) alergenams dažniausiai pradeda vystytis 3–5 gyvenimo metais. Visgi, tai nėra riba, mat gali būti ir taip, kad vyresnis žmogus staiga tampa alergiškas, net jei be jokių simptomų augintinį turėjo 10 metų.
Alergijos skiriasi ir savo stiprumu, tad kiekvienam simptomai gali pasireikšti visai skirtingai.
Vieniems labai nežymūs simptomai pasireiškia tik po ilgo ir glaudaus kontakto su gyvūnu, kitiems užtenka to, kad šalia esantis žmogus laiko gyvūną ir ant savo rūbų turi to gyvūno alergenų – net po tokio nežymaus kontakto prasideda stiprūs alerginiai simptomai, pavyzdžiui, astmos priepuolis.
Dažnai klaidingai manoma, kad kuo labiau teigiamas alerginis tyrimas, tai yra aukštesnė kraujo tyrimo klasė ar labiau paraudusi odos dūrio vietoje su alergenu, tuo stipresni simptomai pasireikš. „Labiau“ teigiamas tyrimo atsakymas rodo tik didesnę tikimybę, kad po kontakto su alergenu pasireikš simptomai, tačiau nenusako, kokio stiprumo simptomai vargins.
Pasitaiko situacijų, kai stebimi teigiami alerginiai testai, tačiau po kontakto su alergenu simptomai nepasireiškia – tai besimptomė sensibilizacija. Alergija nustatoma tik tada, kai tyrimai rodo sensibilizaciją ir po kontakto su sensibilizaciją sukėlusiu alergenu pasireiškia būdingi simptomai.
Hipoalerginių gyvūnų nėra
Dažniausiai, pasak pašnekovo, jautrumas būna keliems gyvūnams, mat jų alergenai yra iš dalies panašūs. Įdomu tai, kad hipoalerginių gyvūnų iš esmės nėra.
„Tai komercinis veisėjų, prekeivių triukas, teigti, kad yra hipoalerginiai šunys, katės ar kiti gyvūnai. Tokių gyvūnų apskritai nėra, visi jie turi seiles, pleiskanas, šlapimą, iš nosies tekančias išskyras, kraują ir visur yra jų baltymų, kurie ir yra gyvūnų alergenai. Taigi, ne kailis ar plaukas yra gyvūno alergenas“, – sakė gydytojas.
Skirtingos veislės išskiria skirtingus alergenų kiekius. Be to, vienas gyvūnas turi ne vieną alergeną, o jų labai daug. Gali būti taip, kad įsijautrinimas yra vienam alergenui, o ne kitam. Puikus pavyzdys yra įsijautrinimas šuns prostatos baltymui, kai alergijas sukelia tik šunų patinai, o kastruoti patinai arba patelės alergijos simptomų nesukelia. Taip pat alergenų į aplinką išskyrimas priklauso nuo gyvūno amžiaus, jaunesni gyvūnai alergenų išskiria šiek tiek mažiau nei vyresni. Todėl vadinama hipoalerginė veislė tikrai nebūtinai nesukels alergijos – net ir auginant tokį gyvūną, alergija gali lygiai taip pat sėkmingai pasireikšti.
Kai kuriais atvejais gali padėti imunoterapija
Vienos tabletės, kuri padėtų visiems laikams atsikratyti alergijos, deja, kol kas dar nėra. Visgi, galimas gydymas naudojant alergenų specifinę imunoterapiją – kai organizmas pratinamas prie mažų modifikuoto alergeno kiekių, kol galiausiai, po kelerių metų į juos nebereaguoja. Tačiau taip pasiseka ne visiems.
Norint paskirti šį tyrimą, visų pirma reikia tyrimais nustatytos alergijos gyvūnui.
„Ir kad tas įsijautrinimas būtų reikšmingas kliniškai, po kontakto prasidėtų ryškūs simptomai. Taip pat reikia būti asmeniškai tam pasiryžus, nes gydymas trunka nuo 3 iki 5 metų, tad reikia nusiteikti, kad tai užtruks. Be to, gydymas nėra kompensuojamas valstybės, todėl reikia būti pasiruošus sumokėti tam tikrą pinigų sumą“, – pasakojo L. Griguola.
Rezultatai, pasak gydytojo, taip pat nėra idealūs. 50-60 proc. pacientų, naudojant alergenų specifinę imunoterapiją, pavyksta atsikratyti alergijos šunims, o alergija katėms išgydoma maždaug 70 proc. pacientų.
Šiais laikais alergiją galima nustatyti molekuliniais tyrimais, jie atliekami paimant kraują. Tada gydytojai gali matyti, kokiems specifiniams baltymams žmogus alergiškas.
Žinant molekulinį paciento įsijautrinimo profilį galima iš dalies prognozuoti ligos eigą, riziką alergijai stiprėti, parinkti specifinį gydymą.
„Vienas iš egzotiškesnių pavyzdžių – specialus kačių maistas, skirtas katėms, kurių šeimininkai yra jautrūs pagrindiniam katės alergenui uteroglobinui, dar vadinamam pirmuoju katės alergenu arba Fel d 1. Katės šį alergeną išskiria per seilių, riebalų odos ir analines liaukas. Toks maistas suriša šį baltymą ir katė jo į aplinką nebeišskiria, todėl ir simptomų sukelti neturėtų. Tokio kačių ėdalo Lietuvoje šiuo metu įsigyti nepavyksta, tačiau visada galima jo atsisiųsti, bet prieš tai vertėtų pasitarti su specialistu, ar verta išbandyti tokį metodą“, – sakė L. Griguola.
Kitas pavyzdys – jei žmogus alergiškas šuns prostatos baltymui, tačiau laiko kastruotą patiną arba kalytę, alergijos simptomai taip pat turėtų nepasireikšti.
Jautrumas tam tikriems gyvūnų baltymams, ypač jaunesniame amžiuje, yra siejamas su didesne rizika susirgti astma. Statistiškai daugiau žmonių, kurie laiko gyvūnus ir yra alergiški, turi astmą, nei tie, kurie nealergiški. Tiesa, nėra įrodyta, kad pats gyvūno laikymas nealergiškam žmogui gali sukelti astmą. Pasak gydytojo, gyvūnas gali suteikti papildomo stimulo vystytis astmai, bet tai tikrai nėra pagrindinė atsiradusios ligos priežastis.
Deja, tačiau alergiškų žmonių yra vis daugiau ir prognozuojama, kad 2050 metais pusė žmonių populiacijos bus alergiški vieniems ar kitiems alergenams, tarp jų ir gyvūnams. Situacija, pasak gydytojo, tikrai blogėjanti ir alergijų gyvūnams vis daugės.
„Taip nutinka galbūt dėl to, kad vartojame per daug antibiotikų, gyvename per daug švariai. Ne tik vaikus auginame pernelyg švariai, bet ir patys per daug švariai stengiamės gyventi.
Buvo atliktas vienas tyrimas Suomijos ir Rusijos pasienyje. Nustatyta, kad Rusijoje, kur vaikai daugiau laiko praleidžia lauke, yra truputi „purvinesni“, ant odos bakterijų, grybelių ir virusų įvairovė yra daug didesnė nei ant suomių vaikų odos. Tačiau suomių vaikams alergija buvo nustatoma dažniau nei rusų vaikams. Tad pernelyg didelė švara tikrai neigiamai veikia mūsų odos, žarnyno mikrobiotą, o mažesnė mikrobiotos įvairovė siejama su padidėjusia alergijos išsivystymo rizika“, – sakė L. Griguola.
