Pagėgiuose dirbanti medikė Diana Gorodeckaja pasakoja, kad mažuose miestuose šeimos gydytojų gyvenimas tikrai nėra nuobodus, o priešingai – kupinas iššūkių ir reikalaujantis nuolatinio tobulėjimo. „Labai atsidavusi, rūpestinga, šilta ir atjauti gydytoja. Ji randa kelią į kiekvieno paciento širdį. Medikė visada pasiruošusi padėti, net ir po darbo valandų. Džiaugiamės, kad baigusi medicinos studijas, ši pagėgiškė grįžo į gimtinę ir čia, tėvų įkurtame „Pagėgių šeimos centre“, dirba savo krašto žmonių sveikatos gerovei“, – apie pašnekovę atsiliepia žmonės, kurie ją nominavo išskirtiniam DELFI projektui „Tautos gydytojas“.

Kaime pacientai šiltesni ir labiau gerbia medikų darbą

– Užaugote medikų šeimoje. Medicina žavėjo nuo vaikystės? Ar gimėte, kaip sakoma, su „medikės genu“?

– Medicina man nebuvo svetima. Nemažai laiko leisdavau tėvų darbe. Kartais ligoniai atvykdavo ir tiesiai į mūsų namus. Tačiau vaikystėje svajojau būti pradinių klasių mokytoja. Apie mediciną, kaip profesiją, susimasčiau tik baiginėjant mokyklą. Tad tapti šeimos gydytoja buvo labiau tėvų patarimas, negu mano pačios noras. Tačiau jei galėčiau atsukti laiką atgal, dabar be dvejonių studijuočiau mediciną.

– Baigusi studijas grįžote dirbti į gimtuosius Pagėgius. Nesusigundėte likti didmiestyje? Aplinkiniai nesuokė apie Kaune ar Vilniuje lauksiančias esą geresnes karjeros galimybes?

– Šeimos gydytojo specialybė universali ir nereikalaujanti dirbti didmiestyje. Nuo internatūros laikų per atostogas ir laisvas dienas padėdavau dirbti tėvams ambulatorijoje. Jau tada pastebėjau, kad kaimo žmonės šiltesni, nuoširdesni, labiau gerbia medikus ir jų darbą. Didmiesčiuose labai trūksta pagarbos daktarui ir jo profesijai.

Manau, kad mažame miestelyje net daugiau galimybių tobulėti profesinėje srityje. Nes specialistų konsultacijos, sudėtingi tyrimai nėra taip paprastai prienami eiliniam žmogui dėl neišvystytos transporto infrastruktūros bei mažesnių gyventojų pajamų. Siauresnės specializacijos specialistai prieinami tik didžiuosiuose miestuose, kur dažnai būna nemenkos eilės. Tad tenka problemas spręsti „čia ir dabar“, o tai reikalauja pastovaus tobulėjimo, didesnių pastangų, specialių įgūdžių. Tiesa, teko girdėti kolegų nuomonę, kad rajonuose – medikams nuobodu ir neįdomu. Tačiau su tuo tikrai nesutinku: turime labai įvairių ir kartais retų susirgimų. Štai neseniai bendradarbiaujant su specialistais teko diagnozuoti naują Hantingtono chorėjos, plaučių sarkoidozės, amiloidizės atvejus arba prieš kelis metus sekti ŽIV infekuotą kūdikį.

– Pagėgiai – nedidelis miestas. Turbūt Jūsų tėvų įkurtas „Pagėgių šeimos centras“ vietiniams puikiai žinomas ir lankomas. Kiek turite pacientų? Ar driekiasi ilgos eilės norinčiųjų patekti?

– Mažėjant gyventojų skaičiui ir augant emigracijai bendras pacientų skaičius keičiasi. Šiuo metu mūsų įtaigoje apie 3500 pacientų. Dažniausiai priimame visus užsiregistravusius tą pačią dieną. Nors kartais už durų susidaro nemenkos eilės ir tenka laukti ne viena valandą.

Šeimos gydytojai – ne raštininkai

– Yra nuomonė, kad neva šeimos gydytojas turėtų teikti paslaugas visą parą, 7 dienas per savaitę. Ar dažnai po darbo valandų, sekmadieniais ar per šventes ligoniai kreipiasi, atvažiuoja į namus, jeigu atsitinka kokia bėda?

– Ištikus nelaimei, rimtai susirgus, pacientai neretai pasimeta ir nežino, kur kreiptis. Tad pirmiausia ir kreipiasi į šeimos gydytoją. Skambučių sulaukiu nemažai ir į juos reaguoju: tenka keisti asmeninius planus, dirbti pasibaigus darbo valandoms ir vykti pas pacientus į namus. Tačiau norėčiau pasidžiaugti, kad įkyrių, netaktišku ir nemandagių pacientų beveik nesutinku.

– Pacientai jus apibūdina kaip labai atsidavusią darbui, rūpestingą, šiltą medikę. Anot jų, randate kelią į kiekvieno paciento širdį. Tad, koks tos geros gydytojos receptas?

– Receptas paprastas: nuoširdžiai atlikti savo darbą, mylėti žmones ir tikėti tuo, ką darai.

– Pas šeimos gydytoją – kaip pas kunigą?

– Tikrai taip. Kartu su pacientais džiaugiamės užsimezgus naujai gyvybei ar liūdime palydint žmogų anapilin. Kartais, kad žmogus pagytų ir išeitų laimingas iš kabineto nereikia nei vaistų, nei tyrimų, o užtenka vien tik išklausyti, palaikyti už rankos ar padrąsinti šypsena.

– Kaip pristatytumėte šeimos gydytojo darbą? Su kokiais iššūkiais tenka susidurti?

– Šeimos gydytojas – centrinė figūra medicinoje. Mes stebime pacientą nuo jo gimimo iki mirties. Patariame žmogui, kaip išlaikyti sveikatą, o jai pablogėjus – gydome ar nukreipiame pas specialistą, kuris turėtų padėti bei patarti mums, kaip teisingai elgtis toliau. Bet dauguma pacientų ir kartais kolegos specialistai nepasitiki šeimos gydytojo kompetencija. Jie vertina mus kaip raštininkus ar senos kartos vidaus ligų gydytojus, aklai vykdančius specialistų nurodymus. Taip nuvertinamos šeimos gydytojų nuomonės ir žinios.

– Kaip sprendžiate dovanų ir atsidėkojimo problemą?

– Tai opi mūsų visuomenės problema. Blogiausiai, kad atsisakius priimti, kai kurie tai supranta kaip įžeidimą. Tačiau auganti nauja karta šią tendenciją keičia į gerąją pusę. Būna ir labai mielų širdžiai dovanų: vaikų piešiniai, išdrožta medinė figūrėlė arba netikėtai į namus per medikų dieną atnešta gėlių puokštė.

Dauguma pacientų laukia „stebuklingos piliulės“

– Kokiomis sveikatos problemomis dažniausiai skundžiasi pagėgiškiai?

– Sveikatos problemos labai įvairios. Atšilus orams žmonės pradeda darbuotis soduose. Tad pacientai vis dažniau skundžiasi dėl stuburo skausmų, žydint augalams padaugėjo alerginių susirgimų. Praeitą savaitę teko diagnozuoti ir naują erkinio encefalito atvejį.

– Kokius dažniausiai pastebite klaidingus žmonių įpročius, lemiančius, kad tenka praverti gydytojų kabinetų duris?

– Atsiradus naujosioms technologijoms vaikai vis mažiau laiko leidžia lauke ar bendrauja su bendraamžiais. Dėl to atsiranda psichologinių problemų, didėja nutukimų skaičius. Paaugliai vis dažniau kreipiasi dėl stuburo problemų. Blogi mitybos įpročiai lemia virškinamojo trakto patologijų, kurių taip pat daugėja vaikų amžiuje. Nejudrumas, nutukimas vyresniųjų pacientų tarpe neretai yra kardiovaskulinių ligų ir diabeto pagrindinis rizikos faktorius. Bet labiausiai liūdna, kad žmonės mažai motyvuoti ilgalaikiams elgsenos pokyčiams. Dauguma laukia „stebuklingos piliulės“, išsprendžiančios visais jų problemas ir nereikalaujančios jokių pastangų.

– Specialistai dažnai kalba ir apie tam tikras spragas, kurias reikia užpildyti vienoje ar kitoje medicinos srityje. Pastebite jų?

– Pagrindinė problema yra tai, kad mūsų valstybėje medicina lieka ekonomiškai neprioritetinė sritis. Ilgėjant išgyvenamumui ir senstant visuomenei, didėja lėtinių ligų skaičius, kurias reikia tinkamai kontroliuoti ir gydyti. Medicina pastoviai keičiasi, tobulėja, atsiranda naujų gydymo ir tyrimo metodų, reikalaujančių papildomų įgūdžių. Tam vystyti ir norint gerinti pacientų sveikatą bei jų gyvenimo kokybę reikia kitokio valdininkų požiūrio, finansavimo sistemos keitimo. Manau reikalinga ilgamete strategija, kad bent 2030 metais sveikatos apsaugos finansavimas sudarytu 10 proc. BVP.

Padidino kompetenciją, bet priemonių nesuteikė

– Nuo gegužės 1 d., keitėsi šeimos gydytojo norma, kuri nebuvo atnaujinta net 12 metų. Atsisakyta dalies sveikatos sutrikimų bei papildyta naujais. Taip pat numatytas konkretus šeimos gydytojo vaidmuo formuojant sveiką gyvenseną bei pateiktas įpareigojimas atpažinti smurtą šeimoje ir esant reikalui aktyviai bendradarbiauti su socialiniais darbuotojais. Kaip vertinate šiuos pokyčius?

– Naujai į šeimos gydytojo normą įtrauktos ligos, būklės ir pareigos nėra naujiena mūsų darbe. Su tuo susidurdavome kasdien, tik neturėjome galios ir teisinio pagrindo to valdyti. Naujus pakitimus vertinu teigiamai. Keičiant šeimos gydytojo normą, vyko viešas aptarimas: kiekvienas šeimos gydytojas turėjo galimybę išsakyti savo lūkesčius ir nuomonę. Į tai buvo atsižvelgta. Tačiau padidinus kompetenciją, mes negavome papildomų priemonių.

– Jūsų manymu, kaip skelbiama priimtoje normoje, tai gali supaprastinti kasdienį darbą su pacientais ir stiprinti šeimos gydytojų vaidmenį medicinoje? Trumpinti eiles?

– Manau, kad tik vystant šeimos gydytojo instituciją galėtume sumažinti eiles. Reikėtų formuoti didesnę šeimos gydytojo komandą iš kelių savarankiškai dirbančiu slaugytojų. Didinti jų vaidmenį ir kompetencijas, kad slaugytojos galėtų dirbti savarankiškai koordinuojant šeimos gydytojui. Pavyzdžiui, išrašant ir parenkant kompensuojamus vaistus bei priemones, atliekant profilaktines programas, sudarant skiepų planus, duodant sveikos gyvensenos patarimus.

– Nekyla dvejonių, kad mylite savo darbą ir jam skiriate ypač daug laiko. Tačiau, koks jūsų gyvenimas užvėrus ligoninės duris? Kuo domitės, kaip leidžiate laisvalaikį?

– Užvėrus darbo duris tenka nemažai laiko skirti savo asmenybės ir profesijos tobulinimui: vykstu į konferencijas, specialius kursus. Lankiau psichologijos paskaitas. Mokausi papildomai anglų kalbos, sportuoju. Bet svarbiausias dalykas man – šeima. Tad daug laiko skiriu sūnui, kartu su šeima mėgstame išvykas į gamtą, važinėjame dviračiais, keliaujame, žaidžiame stalo žaidimus. Mėgstu pažiūrėti gerą filmą, pasibuvimą su draugais, nuvykimą į teatrą ar koncertą.

Ši medikė dalyvauja išskirtiniame DELFI projekte „Tautos gydytojas". Kviečiame nominuoti savo mylimiausią mediką ir balsuoti specialioje platformoje:

Balsavimą stabdysime gegužės 27 dieną.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (54)