Kaip sako gydytoja, rekonstrukcinė operacija yra pašalinto organo arba kūno dalies atkūrimas, panaudojant iš kitų kūno vietų paimtus audinius arba implantus. Šitaip atkuriamas ne tik pats organas, bet ir jo funkcija.
Paprastai tokios operacijos daromos po didelių rezekcijų (operacija, kurios metu pašalinama naviko apimta, ligos pažeista organo dalis), navikų šalinimų. Taip pat po traumų, kai netenkama kažkokios kūno dalies.
Dažnai kreipiasi per vėlai
– Kaip pacientai priima žinią, kad reikės tokios operacijos?
– Dažniausiai į mus kreipiasi jau 3-4 stadijos vėžiu sergantys žmonės. Apie pusė visų pacientų yra tokie. Diagnozę jie kažkodėl neigia ir ateina vėlai. Tada rezekcijos yra didžiulės ir operacijos metu pašalinama nemaža veido arba kaklo srities dalis.
Pacientams, žinoma, tai jautri sritis. Mes socializuojamės naudodami veidą, sakome, kad mus sutinka pagal išvaizdą. Todėl ir įdomu. Darbas turi būti pakankamai kruopštus, kad galėtume atkurti ne tik išvaizdą, bet ir pačią funkciją. Pacientui tas ir yra svarbiausia, kad jis gali toliau valgyti, kalbėti.<...> Skaudžiausia išgirsti pagrindinę diagnozę – vėžys. Kartais žmonės nesupranta, kokio dydžio operacija tokiu atveju reikalinga. Neužtenka pašalinti vėžį, tą guzelį, kuris matomas. Reikia pašalinti ir kaklo limfmazgius, sveikus audinius tam, kad būtų užtikrintas radikalus naviko pašalinimas. <...> Tokios operacijos šiek tiek gąsdina, bet tuo pačiu ir suteikia vilties, kad pasveiksi, neliksi neįgalus ir likusį tau skirtą laiką nugyvensi kokybiškai.
– 3-4 vėžio stadija. Kodėl žmonės kreipiasi taip vėlai?
– Galbūt mūsų sveikatos apsaugos sistemoje kažkas neveikia. Kita vertus, ir mums patiems trūksta sąmoningumo. Jeigu skauda, jeigu kažkas negerai, mes nesikreipiame. Ar dėl to, kad bijome? Kažkuo nepasitikime? Sunku pasakyti, kokios priežastys. Manau, kad patys skiriame sau per mažai dėmesio. Būna, kad pasitikime liaudies medicina. Pasitaiko žmonių, kurie metus gydosi liaudiškais metodais ir tik tada kreipiasi į gydytoją. Tokiu atveju padėti sunku. Vėlgi, galvos-kaklo vėžys yra patologija, kuria neretai serga žmonės, piktnaudžiaujantys psichotropinėmis medžiagomis, vartojantys alkoholį, rūkalus.
– Kokio amžiaus pacientai kreipiasi dažniausiai?
– Didžiajai daliai pacientų yra virš 50 metų, tačiau dabar, dėl atsiradusio naujo rizikos veiksnio, matomas pacientų jaunėjimas. Rizikos veiksnys – žmogaus papilomos virusas. Šis virusas plinta lytiniu keliu. Pasikeitęs lytinis aktyvumas, oralinis seksas ir daug lytinių partnerių lėmė tai, kad atsirado nauja pacientų amžiaus grupė. Turime tokių, kuriems 30 metų ir jie serga burnaryklės arba liežuvio šaknies vėžiu, kurį sukėlė būtent žmogaus papilomos virusas.
Vėžys įsisukti gali bet kur
– Galvos-kaklo vėžys. Kokie konkretūs susirgimai šioje srityje pasitaiko dažniausiai?
– Tai gali būti liežuvio, lūpos, burnaryklės, gomurio vėžys. Gali būti ir seilių liaukų, nosies, sinusų navikai. Būna ir kaklo srities odos vėžys, įskaitant melanomą. Susirgimų spektras labai platus.
– Dažniau girdime plaučių, krūties vėžio atvejus, ūsų išvardyti – girdimi rečiau. Kaip tokią ligą atpažinti?
– Apskritai žmonės galvoja, kad šioje srityje vėžio būti negali, nelabai net įsivaizduoja, kas tai yra. Burnos ertmėje radę žaizdą, jau turėtume atkreipti dėmesį. Jeigu žaizda negyja kelias savaites – laikas sunerimti ir kreiptis į gydytoją. Kreiptis reikėtų ir jei pastebime staiga atsiradusį dantų paslankumą. Galbūt tai elementarus periodontitas, o galbūt tai kaulus užpildęs burnos ertmės vėžys. Kakle atsiradęs guzelis, padidėjęs limfmazgis irgi turėtų sukelti nerimą. Jeigu tai per porą savaičių nedingsta, privalome kreiptis į gydytoją. Seilių liaukų vėžys prasideda nuo to, kad randame iškilimą prie ausies, po ausimi, pažandėje.
– Turbūt daugelis galvoja, kad tokį pakitimą aptikus ir nuvykus pas šeimos gydytoją, praeis nemažai laiko, kol būsime nukreipti pas onkologą. Ar tai galima pavadinti mūsų sveikatos apsaugos problema?
– Taip, kartais to budrumo trūksta ir šeimos gydytojui. Visgi manau, kad didžioji dalis pacientų, kurie kreipiasi laiku, šeimos gydytojo irgi yra nukreipiami laiku. Žinoma, gydytojas iš karto nerašys siuntimo tik todėl, kad jums taip atrodo. Pirma paskirs kažkokius tyrimus, kuriuos, jo galva, reikėtų atlikti. Bet manau, kad pacientai onkologo konsultacijai nusiunčiami laiku. Jie kartais užstringa kitose gydymo įstaigose, kurios neturi patirties gydant tokio tipo susirgimus.
– Kodėl taip nutinka?
– Žmogus kreipiasi į šeimos gydytoją. Šis, nors ir įtaria vėžį, pacientą nusiunčia, tarkime, otorinolaringologo konsultacijai kitoje įstaigoje. Pacientas tada mėnesį laukia eilėje. Po mėnesio patenka pas kitą gydytoją ir šis vėl įtaria piktybinį susirgimą. Tada jau siunčia pas mus, į NVI. Mes sugaištame dar porą savaičių, skiriame papildomus tyrimus, kad suplanuotume gydymą. Viskas nusitęsia iki kokių pusės metų.
– Ar tas pusmetis – kritinis laiko tarpas, kai kalbame apie tokius susirgimus?
– Kartais taip. Kartais laikas yra labai svarbus ir tas blaškymasis iš vieno gydytojo kabineto į kitą to laiko nemažai „suvalgo“.
Liežuvį rekonstravo iš rankos odos
– Grįžkime prie rekonstrukcinių operacijų. Šių metų pradžioje Jums teko atkurti liežuvį. Kaip viskas vyko?
– Pacientas kreipėsi dėl priekinės liežuvio dalies naviko. Auglys buvo pakankamai didelis, todėl reikėjo pašalinti du trečdalius liežuvio. Toks buvo operacijos planas siekiant užtikrinti radikalų naviko pašalinimą. Pacientui taip pat reikėjo pašalinti kaklo limfmazgius. Buvo numatyta didelė operacija. Teoriškai šitos operacijos metu buvo galima pašalinti liežuvį ir nieko nedaryti. Tokiu atveju pacientas nebūtų galėjęs kalbėti. Jam buvo pasiūlyta rekonstrukcinė operacija, liežuvį atkuriant audiniais, paimtais iš rankos. Turėjome atkurti ir užtikrinti naujai suformuoto liežuvio kraujotaką. Tuo operacija ir buvo sudėtinga – kraujagysles reikia susiūti taip, kad lopas, paimtas iš rankos, būtų gyvybingas. Tai užtrunka.
– Kiek operacija užtruko ir kokio dydžio komanda ją atliko?
– Operacija užtruko apie 8 valandas, o dirbo šeši žmonės. Tai pakankamai didelė komanda. Čia vien chirurgai ir asistentai. Dar turime instrumentatorius, anesteziologus, medicinos seseris. Galime sakyti, kad visos operacijos metu dirbo apie dešimt žmonių. Tai komandinis darbas. Paciento indėlis irgi labai svarbus tam, kad jis rekonstruotą liežuvį galėtų išnaudoti.
– Pacientui po tokios operacijos reikėjo iš naujo mokytis kalbėti?
– Taip, pacientas iš pradžių šiek tiek sunkiau artikuliavo. Vėliau dirbo su logopedu. Jam reikėjo treniruotis, išmokti naudotis nauju liežuviu, bet jau iš karto po operacijos jis galėjo kalbėti suprantamai. Kitu atveju tai nebūtų buvę įmanoma.
– Kaip atrodo naujas liežuvis?
– Skiriasi nuo įprasto liežuvio. Pats liežuvio galiukas nėra judrus, bet funkcijai atlikti užtenka judesių, kuriuos daro liežuvio šaknis. Vizualiai skiriasi, nes ant naujo liežuvio auga šiek tiek plaukų. Spalva irgi skiriasi, matosi, kad šis padarytas iš odos.
– Ar tokios operacijos labai retos?
– Lietuvoje, kiek žinau, liežuvis šitaip nėra atkurtas. Pasaulyje, dideliuose centruose, tai daroma kiekvieną dieną. Mūsų šalyje galvos-kaklo chirurgija šiek tiek apleista.
– Kaip manote, kodėl?
– Turbūt mūsų požiūris buvo toks, kad tu tiesiog išgelbsti žmogui gyvybę ir to užtenka. Gyvenimo kokybė nebuvo tokia svarbi. Dabar šis požiūris jau truputį pasikeitęs. Požiūris į patį žmogų, į tai, kaip jis turėtų gyventi. Svarbiausias dalykas nebėra sunaikinti vėžį, svarbu išgelbėti žmogų.
– Gyvenimo kokybė lygi pačiam gyvenimui, galime ir taip sakyti?
– Taip. Juk ir sakome, sveikata nėra tiesiog ligos nebuvimas. Tai ir visapusiška sveikata – psichinė, socialinė ir, žinoma, fizinė.
Viltis kokybiškiau gyventi
– Ar yra kitų, sudėtingesnių rekonstrukcinio pobūdžio operacijų?
– Yra sudėtingesnių. Jeigu mes turėtume atkurti dar ir kaulinį, o ne tik minkštuosius audinius. Jeigu rezekcija būtų didesnė, paliestas ne vien liežuvis. Tokiu atveju tik kaklo operacijos neužtektų. Vienas iš pavyzdžių, pacientui buvo diagnozuotas į apatinio žandikaulio kaulą peraugęs burnos dugno vėžys. Jam buvo atlikta apatinio žandikaulio ir minkštųjų burnos dugno audinių rezekcija. Audiniai paimti iš kojos blauzdos kaulo ir minkštųjų audinių. Vėlgi, didelė operacija. Tokio tipo operacijos gali užtrukti ir daugiau nei dvylika valandų.
– Kaip gyja kūno sritis, iš kurios paimate audinius?
– Turime ir donorinės vietos problemų. Jeigu mes iš kažkur paėmėme odos, turime tą vietą sugydyti. Iš kažkur kitur paimti, uždengti. Dar prieš paimdami audinių iš kitos kūno srities, turime užtikrinti, kad galėsime chirurgiškai juos sutvarkyti ir šie sugis. Kartais būna taip, kad donorinė vieta gyja ilgiau, negu rekonstruota sritis. <...> Visada stengiamės rekonstruoti audinius iš tos vietos, kuri labiausiai atitinka rekonstruojamos vietos anatomiją. Jeigu mums reikia storo audinio, tarkime, reikia atkurti visą liežuvį, audinius imame iš šlaunies. Jeigu norime atkurti tik liežuvio galiuką, renkamės ploną odą. Rekonstruodami tam tikras sritis, visą laiką sukame galvas, kaip tą padaryti geriau.
– Rekonstruota sritis bet kokiu atveju nebebūna tokia pat. Kaip pacientai priima šį pokytį?
– Įprastai tokios didelės rekonstrukcinės operacijos daromos pažengusio vėžio atveju. Dažniausiai pacientai iki operacijos gyvena labai nekokybiškai. Juos kankina stiprus skausmas, rijimo sutrikimai. Pacientai atvyksta nelaimingi ir neretai po operacijos jaučiasi geriau, nei prieš. Tas pooperacinis laikotarpis, žinoma, būna sunkus. Mes suteikiame ir psichologinę pagalbą. Turime įstaigoje dirbančius psichologus, kurie konsultuoja pacientus. Yra ir psichiatrai. Visa komanda dirba kartu su ligoniu, kad žmogus kuo greičiau priimtų pokyčius.
