aA
Rolandas Selvestravičius, kaip ir daugelis kitų medikų, dirba keliose darbovietėse, bet dažniausiai sutikti jį galima Trakuose. Šio miesto ligoninėje jis yra Vaikų ligų skyriaus vedėjas. Gydytojas dirba ir Rūdiškių pirminės sveikatos priežiūros centre.
Rolandas Selvestravičius
© Asmeninins albumas

DELFI projekto „Tautos gydytojas“ nominantas sako, kad mylint savo darbą nebaisus nei mažas atlygis, nei ilgos valandos ar vienas po kito į kabinetą einantys pacientai. Klausantis pašnekovo nebesistebi, kodėl internete pilna jį liaupsinančių komentarų, o mažieji jo pacientai gydytoją vadina „daktariuku“. Apie meilę medicinai, prasmę ir intuiciją – pokalbis su R. Selvestravičiumi.

– Kiek ilgai jau dėvite baltą chalatą?

– Aktyviai gydytoju dirbu jau dešimtmetį. Prieš tai buvau „nuklydęs“ į farmaciją, tačiau man stigo pacientų, to, ką darau kasdien, tad grįžau ir šiandien tikrai nesigailiu, kad esu medicinoje. Negaliu suprasti žmonių, kurie moka, geba dirbti nemylimą darbą. Kai darbe su mažaisiais pacientais praleidi tiek laiko, čia negalėtum išbūti nesimėgaudamas savo darbu. O gydyti vaikus man patinka labiau nei suaugusiuosius – jie neapsimetinėja, jei serga, tai ir parodo.

– Minėjote, kad farmaciją, išties pelningą sritį, iškeitėte į mediciną. Kodėl? Daugelis gi elgiasi priešingai ir suka ten, kur didesni pinigai?

– Nuo trečio kurso jau intensyviai dirbau, pirmieji žingsniai – onkologijos skyriuje, kuriame matai ir gyvybę, ir mirtį, vėliau dirbau gydytoju asistentu neonatologu moterų klinikoje. Kadangi medikų sveikatą tikrina dažnai, man ir sako – tau uždara tuberkuliozė. Tais gūdžiais laikais mano diagnozė man buvo nuosprendis, užvėręs duris dirbti su naujagimiais. Apėmė neviltis ir pasukau tuo metu ant bangos kylančia farmacija. Visgi mintis būti mediku manęs niekada neapleido ir pirmai progai pasitaikius aš grįžau.

Be to, ne pinigai mane motyvuoja. Nemeluosiu, dirbu daug, tad jei nemėgčiau to, ką darau, aš kasdien tiesiog kentėčiau. O dabar, priešingai, darbe aš „kaifuoju“ ir nesvarbu, kad dirbu dvigubai daugiau ir uždirbu tik pusę užsienio mediko atlyginimo.

– Kuo darbas su mažaisiais pacientais toks ypatingas?

– Jei vaikas serga, matai, kaip jam skauda, jis vangus, tačiau pritaikius tinkamą gydymą jį galima labai greitai „pastatyti ant kojų“. Pavyzdžiui, dabar stebime virusinių žarnyno ligų paūmėjimą. Pirmą dieną toks pacientas vemia, viduriuoja, guli leisgyvis su lašine. Antrą dieną jis jau domisi aplinka, po lovą vyksta veiksmas, vakarop jau nori vaikščioti. Trečią dieną jis dažniausiai jau stovi ant palangės, o mamos akyse dega klausimas „kada išleisite mus namo?“. Toks greitas sveikimas tikrai džiugina ne tik tėvus, bet ir mus, medikus.

Asociatyvi nuotr.
Asociatyvi nuotr.
© Shutterstock

Vaikai turi sirgti, kaip kitaip jie susikurs stiprų imunitetą? Suprantu, kad tėvams bet kokia vaiko liga yra didelis stresas, tačiau daugelis rutininių susirgimų mums kelia šypseną, nes žinai, kad po poros dienų vaikas jau bus sveikas ir žvalus. Tiesa, ir tų poros dienų užtenka su vaiku užmegzti draugystę, kad durys vis neužsiveria ir jie vis užsuka pasisveikinti su „daktariuku“. Kai tu esi ramus, tavo savijautą perima ir vaikai, o tada – ir jų tėvai.

Visgi labai gaila ir liūdna, kai mažyliai serga tuo, kuo neturėtų – onkologinėmis ar kitomis rimtomis ligomis.

– Ar turite istorijų, kurios paliko gilesnį įspaudą jūsų praktikoje?

– Pirmiausia reikia pabrėžti, kad esu optimistas. Medicina dideliu greičiu juda pirmyn ir šiandien jau galime suvaldyti daugelį ligų, kurios seniau reikšdavo tik blogiausią išeitį. Džiaugiuosi, kad man darbe neteko susidurti su mirtimi, tačiau keletą kartų teko priartėti. Pavyzdžiui, vienas berniukas iš Rūdiškių pradėjo labai dažnai sirgti. Ausų uždegimą keitė karščiavimas, tada pilvo skausmai, tada vėl nauja liga, vėmimas ir pan. Pasidarė neramu, išsiunčiau vaiką į Santaros klinikas dėl pilvo skausmo. Ten pasakyta, kad čia tik limfmazgių uždegimas, be reikalo važiavot. Po savaitės mažylis vėl suserga, vėl karščiuoja, šįkart jau kita liga. Susirgimas, atrodytų, nerimtas, „vaikiškas“, tačiau jų dažnumas man ėmė kelti įtarimą. Padarėme kraujo tyrimus, rodančius stiprų hemoglobino kritimą. Kiti medikai tretiniame lygyje išgirdę atsakymą, kad viskas gerai, greičiausiai nurimtų, tačiau mačiau, gal net labiau jaučiau, kad čia ne viskas gerai. Surašiau visą ligų dinamiką, visus tyrimus ir vėl nusiunčiau į sostinę. Vaiką pasiguldo ir jam nustato kraujo vėžį. Jis, beje, sėkmingai „pasiduoda“ chemoterapijai, žinau, nes jis ir toliau užsuka pas mane.

Kitą pacientę – dešimtmetę mergaitę – mama atvedė parodyti „dėl šventos ramybės“, nes vaikas nugriuvo nuo kopėčių. Guzas, lyg ir galvą skauda, sako, kad skausmas tarsi iš vidaus kiltų. Lūžių nėra, smegenų sutrenkimo nėra, bet man vis tiek neramu. Rekomendavau nuvykti į Santaros klinikas, lai ten patikrina vaikų traumatologas, gal kažkur vidinis kraujavimas. Ir kaip galvojate? Jis išties pamatė, kad uodegikaulio srityje yra gana didelis navikas. Biopsija parodo, kad jis, ačiū Dievui, gerybinis, bet tyliai augo be jokios simptomatikos. Argi ne likimas? Buvau įsitikinęs, kad mergaitę reikia ištirti papildomai, rado naviką, jį išoperavo ir ji greitu metu vyks į sanatoriją reabilitacijai. Kažkoks likimo pirštas tikrai egzistuoja ir turi klausyti savo širdies, ne tik proto.

– Panašu, kad jūsų darbe be diplomo dar labai praverčia ir intuicija. Ar galima sakyti, kad sveikata, žmogaus kūnas nėra jau tokie paprasti ir čia ne matematika, kai visada yra tik vienas atsakymas?

– Be abejo. Iš prigimties visi esame labai skirtingi. Pavyzdžiui, paprasta žarnyno infekcija – roto virusu – suserga visa šeima. Kiekvieną jos narį liga paveikia skirtingai – ne tik dėl genetikos, bet ir dėl skirtingo stiprumo imuniteto. Niekada negali paimti vadovėlio ir pagal vieną ar kitą simptomą būti tikras, kad jau žinai diagnozę. Ligą dėlioji it dėlionę – mažais informacijos gabalėliais, iš to, ką matai, iš to, ką rodo tyrimai, o ką dar kužda nuojauta. Jos paklausęs dažniausiai būni teisus. Kita vertus, jei suklydai, tai irgi reikia mokėti pripažinti ir tada koreguoti gydymą. Kaip sakė vienas garsus žmogus, „plan is nothing, planning is everything“ (planas nereiškia nieko, svarbiausia yra planavimas). Tai galioja ir mūsų darbe – kiekvieną dieną po apžiūros visi tavo planai gali lengvai sugriūti.

– Pasaulinės tendencijos rodo, kad vaikų sveikata prastėja. Ar pastebite, kad šiuolaikinis mūsų gyvenimo būdas išties daro įtaką ir mažųjų pacientų sveikatai?

– Tikrai, taip. Akivaizdžiausias pokytis – vaikų nutukimas. Daugėja vaikų, dėl kurių sunerimę tėvai jau kreipiasi į dietologus, nes vieniems nepavyksta ištaisyti situacijos, jie nežino, ką keisti. Vaikai per ilgai sėdi prie kompiuterių, tada valgo greitą maistą, o tada grįžta prie telefono arba televizoriaus. Nekalbu absoliutindamas, nes važiuodamas į darbą matau dar nemažai lauke dviračiais zujančių vaikų, tačiau tokių, kurių fizinis aktyvumas pavojingai per mažas šiandien jau yra per daug. O tai, savo ruožtu, sukelia naujų bėdų, dėl kurių reikia kreiptis į kitus medikus, pradedant ortopedais, ir baigiant kitais kolegomis.

– Kaip, gydytojau, vertinate šiuo metų besirutuliojančią situaciją dėl infekcinių ligų ir jų užkardymo vakcinomis? Ar susiduriate su tėvais, kurie yra radikaliai nusistatę prieš vakcinaciją, ar skiriate laiko pokalbiui su jais?

– Visokių tėvų yra – vieni abejoja dėl vieno ar kito skiepo, kiti kategoriški visų atžvilgiu. Tada stengiesi suprasti jų argumentus, kodėl tokia nuomonė, ir matai, ar galėsi ją paveikti. Mano praktikoje nepasitaikė idėjinių antiskiepininkų, tokių kaip D. Kepenis, kurie neklauso argumentų, o vadovaujasi plikomis emocijomis. Tada sudėtinga ir praktiškai neverta kalbėtis.

Gydytojo egzaminas tėvams: po tokio pasiūlymo dėl savo vaikų persigalvoja daugelis
© Fotolia

Trakuose turime puikų Akušerijos skyrių, kuris su šveicarų parama yra labai aukšto lygio – mamos guli vienvietėse palatose su kūdikiu, atskiri dušai ir pan. Būna, kad mama, vos gimus mažyliui, sako, kad neskiepys jo, bet tai pasitaiko labai retai. Apylinkėje irgi buvo keli vaikai, kurių tėvai nenorėjo skiepyti. Tada mėgini tėvams įrodyti faktais, nes neigimas dažniausiai kyla iš kažko nežinojimo, baimės. Jei sėkmingai identifikuoji šią baimę ir ją neutralizuoji objektyvia informacija, dažniausiai šeimą pavyksta perkalbėti. Tiesa, kartais mamą įtikini, tačiau tėtis namie vis tiek neleidžia skiepytis. Tada sakau paimti skiepų kalendorių, kur išvardytos visos ligos – difterija, tymai, vėjaraupiai, raudoniukė, meningokokas, roto virusas ir kiti. Tada sakau pasirašyti prie kiekvienos eilutės – mano vaikas nuo šios ligos gali mirti, jei jo neskiepysiu. Nuo šitos nemirs, nuo šitos gali mirti. Kai matai juodu ant balto parašyta, kokios tavo poelgio galimos pasekmės, rimčiau žiūri į savo veiksmą. Vaikas negali paprašyti, kad jį paskiepytų, tad jei, neduok Dieve, įvyks nelaimė, tėvams tikrai prieš akis iškils jų parašas. Tai kartais suveikia.

Kitu atveju tėvai giriasi, kad vieną vaiką iki 18–os metų užaugino be skiepų, todėl ir mažojo neskiepys. Tada jiems primenu, kad vaiku reikia rūpintis ne tik iki pilnametystės. Kai vaikas skambins 25–erių iš kokios nors Afrikos šalies gulėdamas reanimacijoje ir klaus, ar gavo vieną ar kitą skiepą, atsakysite jam ką? Kad jį saugojote ir neskiepijote? Padėkos vaikas?

– Atrodo iš šalies, kad jūsų darbe reikia ir daug psichologinių įgūdžių.

– Visiškai, taip. Darbe gali būti ir neretai įvyksta daug kuriozinių situacijų, kurių galima išvengti tiesiog mokant gražiai bendrauti. Pavyzdžiui, viena mama man skundžiasi, kad naktį įėjo medikė, įjungė šviesą ir pažadino jos vaiką. Aiškiniesi toliau, kad prieš tai mama buvo pasiskundusi bėrimu ir gydytoja tiesiog atėjo patikrinti situacijos. Paaiškėja, kad viskas, ko mamai tereikėjo – atėjusios medikės įspėjimas, kad ji įjungs šviesą, nes nori apžiūrėti bėrimą. Ir konflikto galėjo nebūti. Dažnai jie įvyksta absoliučiai lygioje vietoje, kartais – dėl gydytojo pervargimo, tėvų streso. Visgi jei stengiesi viską paaiškinti, daug kalbėtis su tėvais, nesusipratimų galima išvengti.

– Ką patartumėte tiems, kurie dar tik svarsto rinktis mediko kelią? Ar tai vis dar prestižinė specialybė, ar nauda, kurią gaunate kaip specialistas, yra didesnė už visas sistemines problemas?

– Nereikėtų vaikytis prestižo, nes jis gali labai greitai pasikeisti. Kaip sakė mano tėtis, yra specialybė ir amatas. Gerai žiedžiamų puodžiaus puodų visada reikės, taip pat ir su gydytojais – ar karas, ar maras, ar taika, šio amato specialistai visada turės darbo. Visgi jei staiga kažkas pasikeistų ir išnyktų kompiuteriai, informatikams būtų sunkiau. Tai jau specialybė, o ne amatas.

Gali dirbti prestižinį darbą, bet jei nejauti malonumo, tai kiekviena minutė tau bus kančia. Tuo metu dirbdamas mėgiamą darbą tu tobulėji, išnaudoji visas jo teikiamas naudas, į darbą eini kaip į šventę ir džiaugiesi ne tik pats, bet ir skleidi džiugesį aplink.

Gydytojo darbas sunkus, visgi jei bendravimas su pacientais tau ne kančia, kiekviena šypsena – vaiko ar jo tėvų – tave darys geresniu ir laimingesniu žmogumi.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(98 žmonės įvertino)
4.8980

Apdovanoti konkurso „Tautos gydytojas“ nugalėtojai! (10)

Du mėnesius DELFI skaitytojai specialiam projektui „ Tautos gydytojas " nominavo ir balsavo už...

Skelbiame konkurso „Tautos gydytojas“ nugalėtojus! (23)

Pirmadienį buvo sustabdytas DELFI projekto „ Tautos gydytojas “ balsavimas. Konkurse 6...

Sustabdytas projekto „Tautos gydytojas“ balsavimas: trinami netikri balsai keičiasi lyderiai (15)

Gegužės 26 – paskutinė diena, kai buvo galima balsuoti DELFI projekte „ Tautos gydytojas “....

Gydytojas papasakojo pacientės istoriją, kurios niekaip negali pamiršti: išėjęs iš reanimacijos norėjau rėkti (27)

Šiltai su šypsena bendraujantis Klaipėdos universtitetinės ligoninės gydytojas...

Emigruoti gydytojo nepaskatino net 11 tūkstančių alga: kodėl ne kartą atmetė pasiūlymus ir liko Lietuvoje (148)

Save grynakrauju kauniečiu pristatantis 45 metų šeimos gydytojas Giedrius Tytmonas sako, kad yra...

Top naujienos

Andrius Navickas – apie tai, kaip konservatoriai rengiasi perimti valdžią į savo rankas (73)

Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai ( TS – LKD ) šiuo metu išgyvena naują...

Prakalbo apie žemės kainų burbulo sprogimą: padėtis panaši, kaip buvo su butais prieš 10 metų (38)

Ūkininkai prakalbo apie tai, kad keletą metų iš eilės mažėjant ūkių pelningumui pradėjo...

Rimvydas niekada rimtai nesirgo, kol neužpuolė gripo virusas: praėjus 6 metams nuo ligos, teko persodinti širdį (5)

Apie 2000-uosius metus paplito gripo forma, kuria sergant žmogui nepakyla temperatūra. „Tais...

JAV ir Kinijos santykiai nusirito iki neregėtų žemumų (32)

Praėjusi savaitė turėjo būti ta, per kurią JAV ir Kinijos derybos grįžo į vėžes, o abi...

Pusantro kėlinio žaidęs Sabonis surinko dvigubą dublį debiutavo Goga Bitadze

Indianos „Pacers“ ekipa dar viename priešsezoniniame mače namuose 111:119 (20:27, 28:24, 37:32,...

Karališkiesiems asmenims suteikti slapti kodiniai vardai: kai kas net nesupranta, kas skambina telefonu (11)

Karališkosios šeimos šaltinis atskleidė neįprastą karalienės kodinį vardą, praneša...

Dėl šios krizės gali nepakilti ir jūsų lėktuvas: jai spręsti reikalingas antrasis Maršalo planas

Žmogaus veiklos sukelta klimato kaita nesustabdomai vyksta. Ši tema tampa vis labiau aktuali ir...

„Kalėte“ mintinai jūs, šitaip mokytis patariate ir savo vaikams: mokytoja pasakė, kodėl toks būdas netinkamas (10)

Vis dažniau mokytojai pastebi, kad per pamokas vaikai sunkiai išlaiko dėmesio koncentraciją,...

Ką daryti, jei skalbiant nusidažė drabužiai?

Ryškių spalvų ir tamsius daiktus rekomenduojama skalbti atskirai nuo šviesių. Skalbiant viską...