Sužavėjo 7 metų itin sunkios būklės pacientės tėvų stiprybė
– Teko girdėti, kad gydytojų bendruomenėje traumatologai prilyginami amatininkams?
– Tiesa, toks traumatologų apibūdinimas esti. Tačiau laikui bėgant, šis juokas palaipsniui vis rečiau girdimas. Bet kuriam gydytojui, susidūrusiam su chirurgija, gerai žinoma, kad šių dienų ortopedija-traumatologija verta didžiausios pagarbos. Nes reikia ne tik puikiai išmanyti žmogaus biomechanikos principus esant operacinėje (patikėkite jie skiriasi nuo šaltkalvystės), tačiau ir turėti terapijos, reabilitacijos, radiologijos bei kitų specialybių suvokimą.
– Ar prieš pasirinkdamas profesiją taip įsivaizdavote savo darbą? Kokia ta traumatologo-ortopedo kasdienybė?
– Kaip man sakydavo tėtis, gydytojas – ne profesija, o gyvenimo būdas. Apie pacientus galvoju, jais rūpinuosi ne tik darbo metu. Jeigu nori būti geru mediku, turi dalį laiko atimti iš savęs, savo šeimos bei draugų. Atsidavusių medikų pavyzdžiu man buvo tėtis ir senelis.
– Būdamas traumatologu-ortopedu su kokiais iššūkiais susiduriate?
– Ortopedija-traumatologija didžiąja dalimi yra chirurginė specialybė. Kasdien susiduriame su žmogaus skausmu, jo emocijomis, dvejonėmis, viltimis. Tai reikalauja būti ne tik gydytoju chirurgu, bet ir gydytoju psichologu.
– Kokia buvo pati įsimintiniausia situacija Jūsų darbe?
– Sudėtingų atvejų pasitaiko tikrai dažnai. Štai galiu papasakoti vieną situaciją, kuri man buvo neįprasta ir apie ją kalbant net dabar, po daug metų, susidaro gumulas gerklėje. Į Klaipėdos universitetinės ligoninės Reanimacijos skyrių papuolė nelaimingo įvykio metu stipriai sužalota 7 metų mergaitė. Mergytę jos tėtis savo rankomis atnešė iki pat skyriaus, kadangi jie gyveno šalia ligoninės. Jai buvo stipriai sužalotos galvos smegenys, taip pat diagnozuoti daugybiai galūnių kaulų lūžiai. Skubos tvarka atlikta galvos smegenų operacija, imobilizuoti lūžiai. Po operacijos, sutikus mergaitę operavusį neurochirurgą, sužinojau, kad nuo rimtesnių chirurginių intervencijų gydant galūnių lūžius vertėtų susilaikyti. Pasirodo, galvos smegenys buvo sužalotos negrįžtamai. Tad jeigu pacientė ir gyvens, sąmonės niekada neatgaus. Kelias savaites man teko mergaitę prižiūrėti bei stebėti, kaip dieną naktį jos tėveliai glosto rankas, kalbasi su dukra kaip su sąmoningu žmogumi, žinodami, kad šansai išgyventi yra labai menki. Matant, kaip sugeba valdytis tėvai tokioje kritinėje situacijoje, išeinant iš skyriaus norėdavosi šaukti.
Pati situacija medicinos kasdienybėje įprasta: žmonės kasdien patiria sunkius sužalojimus, artimieji kasdien netenka brangių žmonių. Mirtis medicinoje – visada greta. Tačiau šiuo atveju, nežinau, ar dėl to, kad mano dukra buvo to paties amžiaus, ar dėl to, kad man tenka dirbti tik su suaugusiais pacientais, ar dėl to, kad mergaitės tėvų laikysena kėlė didelę pagarbą, man ši situacija buvo psichologiškai ypatingai sunki.
Suskaičiuoja net 50 bėgiojimo sukeliamų ligų
– Lepinant šiltiems orams, dauguma žmonių tapo fiziškai aktyvesni. Viena iš veiklų – bėgiojimas. Tačiau skeptikai grūmoja: „bėgiosi – sąnariai kentės”. Ar pelnytai smerkiamas bėgiojimas?
– Kai pacientai manęs klausia, ar gali bėgioti, visada atsakau, kad galiu išvardinti 50 ligų, kurias sukelia bėgiojimas. Tačiau nežiūrint to, aš pats bėgioju.
Evoliucijos laikotarpiu mes gan neseniai esame išlipę iš medžių ir vaikštome kojomis. Apatinės galūnės nėra tobulai išsivysčiusios, todėl ženkliai dažniau diagnozuojamos kojų sąnarių degeneracinės ligos, lyginant su rankomis.
Norint bėgioti, būtina jausti saiką. Bėgioti rekomenduojama iki 35 metų amžiaus ir su normaliu kūno masės indeksu. Jei nieko nepavogei ir niekas nesiveja – tai ir nebėk (juokiasi).
– Ar išties traumos – tamsioji sporto pusė?
– Sportas naudingas žmonių sveikatai, tačiau reikėtų nepamiršti, kad bet kokiai aktyviai veiklai reikia pasiruošti – apšilti, nedaryti visko didžiausiu greičiu, stebėti save, įvertinti traumos riziką. Visos sporto rūšys gali ir padėti, ir pridaryti problemų, todėl rekomenduojama prieš pradedant sportuoti priprasti prie tempo arba treniruotis su treneriais, kurie padėtų sportuoti bei savo patarimais užkirstų kelią traumos rizikai.
Sąnarių skausmus kenčia vis jaunesni
– Daugelis įsivaizduoja, kad sąnario keitimas gresia tik perkopus 60 ar 70 metų ribą. Ar sąnarių skausmai kamuoja vis jaunesnius pacientus?
– Sąnarių skausmus kenčia vis jaunesni žmonės – vieni turi įgimtų sąnarių problemų, kitiems jie susidėvi dėl žalingo gyvenimo būdo, gretutinių ligų. Vis dažniau diagnozuojama aseptinė nekrozė – kraujotakos sutrikimai klubo sąnaryje. Praktika rodo, kad kartais anksti pastebėjus sąnario problemas, rimtesnių padarinių galima išvengti, naudojant konservatyvias gydymo priemones, reabilitacines procedūras. Todėl atsiradus nusiskundimams pacientams patartina ilgai nedelsti ir kreiptis gydytojo konsultacijai.
– Kada reikalinga sąnario keitimo operacija?
– Tai pats aktualiausias klausimas pacientams. Konsultuodamas ligonį ir įvertinęs jo būklę, galiu tik patarti. Visada pabrėžiu, kad operacija atliekama ne rentgeno nuotraukoms, o žmogui, operaciją lemia paciento gyvenimo kokybę. Jei jam diagnozuota aiški sąnario artrozė, pacientas kasdien jaučia skausmą, diskomfortą, negali savo kasdienybėje atlikti įprastų veiklų, operacija gali išspręsti šias problemas.
– Ar ligoniai dar baiminasi sąnario keitimo operacijos? Ar ši operacija gali grąžinti pilnavertį gyvenimą ir nekelti nepatogumų ateityje?
– Sąnarių endoprotezavimo operacijos neretai yra priskiriamos vieniems iš didžiausių šių dienų medicinos pasiekimų. Tai neabejotinai yra vienos efektyviausių pastaruoju metu atliekamų chirurginių intervencijų tiek medicinine, tiek ekonomine prasme. Pastaruoju metu endoprotezavimo operacijos tampa standartine procedūra, visiškai pateisinančia pacientų lūkesčius.
Kylančios pacientų baimės – normalu. Dažnai ligoniams net mėgstu sakyti: „ir aš bijočiau. Jeigu jūs nebijotumėte operacijos, tai tada aš jūsų pradėčiau bijoti”.
– Teisingas pacientų požiūris, kad net ir esant pačioms sudėtingiausioms ir paliekančioms negrįžtančius pakitimus traumoms, reikia bet kokia kaina išsaugoti sužalotą galūnę?
– Išties yra nuomonė, kad nors ir neatliekanti savo funkcijos, su jutimų sutrikimais, su negyjančiomis žaizdomis sava paciento galūnė buvo laikoma geresnė nei nešiojamas egzoprotezas. Tačiau yra kita medalio pusė. Paprastai tokių traumų, vadinamų subtotalinių amputacijų atvejais, gydymas trunka labai ilgai, neretai ir keletą metų.
Pacientui tenka iškęsti daug skausmo, patirti ne vieną operaciją, vartoti daugybę vaistų. Ligonis tampa nedarbingas, priverstas sėdėti namuose, jo gyvenimas keičiasi kardinaliai. Iš šeimos maitintojo jis virsta našta aplinkiniams. Pasitaiko, jog kai kurie palūžta: įninka į alkoholį, juos palieka šeima, atleidžia iš darbo. Kad ir kaip tai skambėtų keistai, galbūt nereikėtų pamiršti, kad kai kurių, ypatingai sunkių sužalojimų atvejais, verta prarasti tą ateityje neveiksnia tapsiančią koją, pritaikyti šiuolaikinį egzoprotezą ir greitai grįžti į visavertį gyvenimą. Tuomet gydymas trunka ne kelerius metus, o mėnesius.
– Panašu, kad gimėte su mediko genu, tačiau ką veikiate, kai užveriate ligoninės duris? Kokie Jūsų pomėgiai, laisvalaikis?
– Mano laisvalaikis visada aktyvus ir dažniausiai susijęs su fizine veikla. Sportas – pagrindinis užsiėmimas, leidžiantis pasilsėti ir išgirsti mintis savo galvoje. Dviratis, bėgiojimas man padeda atsigauti. Taip pat mėgstu leisti laiką gamtoje. Knyga, vanduo, grybavimas, vėžiavimas – tobulas derinys svajojant apie atostogas.
Už savo numylėtus medikus projekte „Tautos gydytojas" balsuokite iki gegužės 26 dienos:
