Simptomai yra, diagnozės – ne
G. Daubaras buvo pirmasis Lietuvos psichiatras, kuris pradėjo dirbti ne psichiatrijos ligoninėje, o poliklinikoje. „Pamačiau, kad ligoninėse – nesąmonė. Psichiatrinės ligoninės gydo tiktai sunkius ligonius: sergančius šizofrenija, turinčius asmenybės sutrikimų, kenčiančius nuo bipolinių sutrikimų ir kt. Tokia ten kategorija žmonių. O 20-30 kartų daugiau žmonių turi lengvesnių problemų, lankosi poliklinikose“, – sako psichiatras. Jis vienas iš Lietuvos gydytojų, nominuotų išskirtiniame DELFI projekte „Tautos gydytojas“.
G. Daubaras pasakoja, kad daug laiko savo karjeroje skyrė psichosomatiniams sutrikimams, įkūrė pirmuosius psichosomatikos kabinetus. Psichosomatiniai sutrikimai, paaiškina jis, yra tada, kai pacientas turi daug sveikatos nusiskundimų, tačiau tyrimai neparodo jokių ligų.
Anot jo, tokių pacientų nedaugėja, o jų tiesiog yra daug. „Poliklinikoje kokie 17 proc. visų pacientų tikrai turi psichosomatinių sutrikimų“, – sako G. Daubaras. Antakalnio poliklinikoje, priduria jis, lankosi virš 90 tūkstančių pacientų.
Šie sutrikimai, vardija jis, yra skirstomi į somatizacinius, somatoforminius, hipochondrinius ir neurasteniją. „Dažniausiai būna somatoforminis sutrikimas, autonominė disfunkcija. Tai yra sritis, kur žmogus pusmetį vaikšto pas gydytojus, o patologijos nėra. Ji gali būti tik dėl kvėpavimo sutrikimų, pavyzdžiui, neaiškus ištisinis dusulys.
Pacientai skundžiasi širdies sutrikimais, padidėjusiu kraujospūdžiu, o jokia liga nėra nustatoma. Gali būti virškinimo trakto problemos: pykinimai, vėmimai, kiti nemalonūs pojūčiai. Po to prasideda žarnyno problemos. Gali būti greitas, dažnas tuštinimasis ar užkietėję viduriai. Gali būti ir dažnas šlapinimasis. Ir nėra aiškios patologijos, tai kiekvieno organo srities sutrikimai, kurie tęsiasi mažiausiai pusę metų. Žmonės darosi tyrimus ir jiems nieko nėra. Tada rašoma somatoforminė autonominė disfunkcija, pavyzdžiui, apatinio žarnyno variantas“, – sako psichiatras.
Anot pašnekovo, nuo šių metų gegužės 1 dienos psichosomatiniai sutrikimai bus diagnozuojami tik po psichiatro konsultacijos. Tai reiškia, kad gydytojams nerandant diagnozės, pacientas turės apsilankyti ir pas psichiatrą.
Pusei pacientų suteikti pagalbos – sudėtinga
G. Daubaras pasakoja, kad dažnais psichosomatinių sutrikimų palydovais būna depresijos, nerimo sutrikimai. Anot psichiatrų, maždaug pusė tokių pacientų kenčia nuo depresijos ir kitų sutrikimų, tad pradėjus gydyti tai, ganėtinai sumažėja ir psichosomatiniai nusiskundimai.
Tačiau likę 50 proc. pacientų neserga depresija ar kitu sutrikimu, tad jų psichosomatinių nusiskundimų gydymas yra gydytojams lyg aklavietė. „Jei nėra depresijų, nerimo sutrikimų, tai gydymas yra sudėtingas. Vaistai netinka. Tada vienintelis dalykas: draugiškai elgtis su pacientu, nevaryti jo nuo savęs, nesiųsti pas kitus specialistus. Turi būti sureguliuoti tvarkingi vizitai. Tarkim, ateina kas mėnesį, padaro reikiamus tyrimus. Gydytojas turi kalbėti su pacientu. Reikėtų kalbėti ne apie tai, ką skauda, o pasiklausti kaip sekasi, kaip namuose, darbe?“ – sako psichiatras. Anot jo, žmonėms išsipasakojus palengvėja.
G. Daubaras pabrėžia, kad dažniausiai tokie pacientai net nenori girdėti nieko apie psichoterapiją. „Kognityvinę psichoterapiją jie priima labai sudėtingai, jie nemėgsta žodžio „psicho“. Pacientai nesupranta „psicho“ dalies, kai jie jaučia tik somatinius skundus: skauda čia, ten blogai, galva svaigsta, pykina. Jis eina pas gydytoją dėl kiekvieno simptomo. Jam pasidarė silpna, nėra jėgų, žmogus bėga pas gydytoją, nes gal trūksta geležies ar dar ko. Prašo padaryti tyrimus. Gal čia auglys, gal kas?
O gydytojai neranda. Eina paskui kiekvieną simptomą, daro tyrimus. Tada žmogui dar blogiau: gydytojas nieko neranda, jis netikęs, neskiria jokio gydymo. O eiti pas gydytoją, kuris dirba kognityvinės psichoterapijos srityje, žmogus nenorės“, – sako G. Daubaras.
G. Daubaras pamena atvejį, kai pas jį apsilankė viena pacientė. „Ji man sako, kad su jos psichika viskas yra tvarkoje: miegu gerai, ko čia mane atsiuntė aš nesuprantu. Sakau, kad yra tokia taisyklė, jei nėra jokios patologijos, būtina psichiatro konsultacija. Nuo gegužės 1 dienos tą formuluotę šeimos gydytojai naudos labai dažnai“, – teigia G. Daubaras.
Kaip teigia gydytojas, būtent dėl pacientų neigimo, 50 proc. tų kurie turi psichosomatinių ligų kankinasi ir vargsta. „Tada jiems gali padėti tik tvarkingas vizitų sutvarkymas, kad gydytojas tvarkytų jo istoriją, kur jis buvo, kokius tyrimus darėsi. Gal jis nueis pas kitą specialistą. Turint tuos duomenis, bandyti valdyti situaciją yra geriau nei nevaldyti“, – sako specialistas.
Retai turi vieną simptomą
Gydytojas skaičiuoja, kad tikriausiai Lietuvoje iš viso gali būti net 210 tūkstančių žmonių, kurie turi psichosomatinių sutrikimų. „Žmonės nelabai susieja, kad jiems taip būna nuo streso. Už tai gydytojai ir turėtų kalbėti apie šeimą, gyvenimą, kas ten įvyko ir kodėl. Somatinius simptomus jie turėtų susieti su įvykiais. Bet tam reikia laiko. Žmonės to nesupranta, nes psichosomatiniai simptomai dažniausiai būna skausmai, svaigimas, tirpimai.
O ir psichosomatiniai sutrikimai retai turi tik vieną simptomą. Ta grupė žmonių ateina su daug nusiskundimų, o šiandien vyraujantis yra tik vienas. Tačiau, jei paklaustum, kokių turi dar nusiskundimų, jie turėtų ilgą sąrašą. Tai sunki ta pacientų kategorija. Psichiatrai su ja dar nėra pasiruošę dirbti“, – atvirai sako G. Daubaras.
Psichiatrai, anot jo, konsultuodami tokius pacientus stebi, ar žmogui nėra depresijos, nerimo sutrikimų. „Pavyzdžiui, 20-30 metų amžiaus žmogus patyrė panikos atakas. Tada yra tendencija, kad žmonės nėra negydomi arba yra blogai gydomi. Vėliau jau atsiranda visokių jutiminių pojūčių. Žmonės vaikšto pas gydytojus: svaigsta galva, blogai jaučiasi. Ir visą laiką galvoja, kad jiems gydytojai nieko neranda, bet reikia atsukti laiką atgal ir nustatyti, kad buvo panikos ataka ir ji toliau tęsiasi.
Aš pacientų paklausiu: ko jūs bijote, kai galva svaigsta? Sako: prasidės panikos priepuolis. Kaip paklausi, taip ir gausi atsakymą. Šeimos gydytojai neklausia, kas atsitiks“, – sako G. Daubaras.
Jis pabrėžia, kad jei pacientas mano, kad jam vėžys ar kita nepagydoma liga, tai toks psichosomatinis sutrikimas yra vadinamas hipochondrija. „O somatizuoti pacientai tiesiog turi daug nusiskundimų ir vis ieško diagnozės,“ – sako gydytojas.
Pasiteiravus, ar visad tokių sutrikimų kaltininkas yra stresas, G. Daubaras atsako, kad amerikiečiai jau į šią problemą pradėjo žiūrėti kitaip. „Amerikiečiai šią grupę sutrikimų nebevadina somatoforminiais ar psichosomatiniais sutrikimais. Jie vadina somatinių simptomų sutrikimu. Tokia įdomi diagnozė. Yra somatiniai simptomai, bet diagnozė šiuo metu – nenustatoma.
Neturime tokios technologijos, kurios pagalba galėtume nustatyti, kas vyksta neuronų lygyje ar dar smulkesniame lygyje. Todėl sakoma, kad nereikia skubėti sakyti, kad viskas tik tavo galvoje. Todėl reikia pacientus stebėti“, – sako psichiatras.
Lankosi tie, kurie geba atpažinti
Kalbėdamas apie psichosomatinius sutrikimus ir daugybę tokių pacientų, G. Daubaras užsimena ir apie sudėtingą psichikos sveikatos situaciją – dabartinis finansavimas šiai sričiai per mažas. Anot jo, jei dabar visi psichosomatinius simptomus jaučiantys žmonės kreiptųsi pagalbos į psichiatrus, šie nebūtų pajėgūs padėti. „Apskritai dažniausiai į psichiatrus kreipiasi tie, kurie turi giminėje jau sirgusių depresija, nerimo problemomis, psichosomatikos, kurie jau kažkada lankėsi ar giminėje buvo savižudybių. Jie daugiau jautrūs, jie supranta, kad reikia kreiptis.
O tie, kurie šeimose neturėję tokių problemų, jie mano, kad ne jiems nereikia pas psichiatrus. Pas mus patenka žmonės, kurie turi istoriją giminėje, jie geba atpažinti tai“, – sako G. Daubaras.
Tad ką daryti, kad žmonės kreiptųsi pas specialistus, o ir finansavimas būtų atitinkamas? Anot psichiatro, tai neišsprendžiamas klausimas. „Grįžtame atgal prie šeimos gydytojų. Jie turėtų atsižvelgti į žmonių būsenas. Faktiškai šeimos gydytojai viską gydo, o psichiatrai turėtų įsikišti tik tada, kai situacija yra sudėtinga.
Šeimos gydytojai sako, kad pas juos 50 proc. pacientų yra psichiatrų pacientai. Jie puikiai tai mato. Bet supranta, kad nėra kur nukreipti“, – teigia psichiatras.
Tačiau G. Daubaras mato ir teigiamą pusę. Anot jo, šiandieninė Lietuvos psichikos sveikatos priežiūra yra daug geresnė nei Sovietų sąjungos laikais. „Dabar padėtis labai gerai, išsivadavome iš sovietinio mąstymo. Visai kitas požiūris į žmogų, yra prieinama užsienio literatūra, terapijos. Tai žingsnis į priekį palyginus su 1990 metais. O pakeisti psichoterapiją, reikia pakeisti psichiatrus: reikia, kad ateitų nauja karta. Tada ir bus kitaip“, – įsitikinęs jis.
