30 metų slaugytoja dirbanti Vida: vaikų auklėjimas pasikeitė kardinaliai – keturmečiai vis dar su sauskelnėmis

Kaip per tris dešimtmečius gali pasikeisti vaikų auklėjimo būdai ir požiūris į medikus? Anot bendrosios praktikos slaugytojos Vidos Spiečienės, pasikeitimas – kardinalus.

Prieš 31 metus, iškart pabaigus mokslus, slaugytoja įsidarbino Vilniaus Antakalnio poliklinikoje. Tiek vienoje darbo vietoje su vaikais pradirbusi V. Spiečienė tikina, kad per tuos metus įvykio begalė pokyčių: nuo auklėjimo būdų iki vaikus kamuojančių ligų.

Keturmečiai vis dar su sauskelnėmis

„Pasikeitė požiūris į žmogų. Atėjo jaunoji karta, kuri nori viską gauti greitai, čia ir dabar. Nori, kad vaiko priežiūra būtų pati geriausia, bet sau reikalavimų nelabai turi. Dėl tokio požiūrio, santykis su tėvais yra sudėtingesnis nei anksčiau“, – pasakoja V. Spiečienė. Slaugytoja jau daugiau nei trisdešimt metų dirba su vaikais. Kiekviena diena esą teikia džiaugsmo, tačiau jį kartais gali apkartinti jaunų tėvų požiūris.

„Anksčiau gydytojai, slaugytojai buvo labiau gerbiami. Būdavo visiškai kitokie žmonės. O dabar vaikučiams leidžiama viskas, jie gali daryti ką nori. Žinot, būna ateina pypliukas ir sako: nu, tai kada čia mane priimsit? Anksčiau to tikrai niekada nebuvo. Ir tėveliai tyli, jie nieko nesako“, – stebisi slaugytoja. Ji viena iš Lietuvos slaugytojų, nominuotų išskirtiniame DELFI projekte „Tautos gydytojas“.

„Vaikams leidžiama viskas. Tėveliai nori, kad jų labui būtų daroma viskas, tačiau patys 4 metų vaikui mauna sauskelnes. Man atrodo, kad tėvai deda mažai pastangų. Nes keturių metų vaikas neturėtų būti su sauskelnėmis“, – tvirtai sako V. Spiečienė.

Esą tą pokytį slaugytoja pradėjo pastebėti prieš 8-10 metų. „Tada jau pradėjo keistis požiūris, o jaunimas dabar ateina dar reiklesnis. Visko reikia čia ir dabar“, – šypteli pašnekovė.

Dėl uodo įkandimo – į polikliniką

Slaugytoja sako, kad pasikeitė ne tik vaikų auklėjimo būdas, bet ir juos kamuojantys negalavimai. „Padažnėjo virusiniai susirgimai. Padaugėjo meningokoko infekcijos atvejų. Jų nėra daug, tačiau dabar šia infekcija susergama dažniau nei seniau. Yra daugiau vaikų su viršsvoriu, iškrypusiais stuburais ir bloga rega nuo ankstyvo amžiaus“, – vardija specialistė.

Tėveliai, pastebi ji, taip pat dažniau reaguoja į vaikų negalavimus. Tik esą kartais tai daro su perdėtu susirūpinimu. „Dabar visur pilna informacijos, tėveliai jos prisiskaito ir visko bijo. Net jei įkando uodas, jie lekia į polikliniką. To anksčiau nebuvo. Jeigu vaikas valgo, yra laimingas, aktyvus, o ant kojos atsirado spuogas, tai tikrai nereikia eiti į polikliniką. Jeigu būklė rimta, kyla temperatūra, vaikas nevalgo, tai jau priežastys, dėl kurių reikia apsilankyti pas gydytoją“, – moko V. Spiečienė.

Kartais, sako slaugytoja, vaikus tenka ir sudrausminti, tačiau tai visada daro su šypsena. Vis dėlto, darbas su vaikais, slaugytojai kelia didelį džiaugsmą. „Atėjo vaikiukas, pasakė kokį gerą žodį, pokštą, padainavo atsistojęs ir smagu. Su vaikais dirbti smagu“, – sako V. Spiečienė.

Tenka būti psichologe

Slaugytoja jauniems tėvams turi patarimą – siūlo skirti kaip įmanoma daugiau laiko vaikui. „Vaiko priežiūra, vystymasis yra labai svarbu. Jiems reikia skirti daugiausiai dėmesio, kai jie yra kodėlčiukai. Tėveliai dabar yra mobilūs, neturi laiko, daug dirba. Bet ir paauglystėje svarbu matyti vaiko būseną, pasikeitimus. Nes pasaulis yra žiaurus. Mokyklose būna patyčių. Tėveliai turi tai matyti, stebėti vaiką ir padėti. Nes gyvenimas dabar yra sudėtingas. Su vaiku reikia bendrauti“, – tvirtai sako ji.

Slaugytoja teigia, kad galbūt net 30 proc. jos darbo tenka būti psichologe. Esą ne kartą yra tekę bandyti prakalbinti paauglius. „Reikia, kad paaugliai tavimi pasitikėtų. Aš bendrauju su jais ir duodu patarimų. Galbūt pas gydytoją jie nepasisako, o man pasisako. Ne visi ir tėvams atsiveria“, – sako V. Spiečienė ir pastebi, kad nevisada tokiam bendravimui yra laiko.

Anot V. Spiečienės, nėra mitas, kad slaugytojo profesiją pasirinkęs žmogus turi būti iš prigimties švelnus, atsidavęs ir dėmesingas. Pašnekovė pabrėžia, kad labai svarbu mokėti pasakyti gerą žodį pacientui, jo artimiesiems. Gydytojai, pastebi V. Spiečienė, ne visada turi laiko reaguoti į pacientų emocijas. „Gydytojas gydo, o slaugytojas – slaugo“, – su šypsena sako pašnekovė.

Ragina tėvus pažymas pasiimti anksčiau

Dirbant su vaikais, sako pašnekovė, matomas darbo rezultatas. „Vaikas atėjo, sirgo, pasveiko, užaugo. Matai koks jis užaugo, kad kai kurie patarimai išėjo į naudą, tėveliai dėkoja. Vadinasi, viskas gerai, darbas padarytas puikiai“, – šypsosi V. Spiečienė. Esą ji pamato ne tik užaugusius pacientus, bet ir jų vaikus, kurie užregistruojami pas tą pačią gydytoją, kaip ir jų tėvai.

Slaugytojos darbe esą pasitaiko ir kuriozinių situacijų. „Pavyzdžiui, važiuoja tėvelis į polikliniką ir netyčia pamiršta vaiką. Arba mamytė skambina dėl tyrimų, kurių dar nepadarė“, – juokiasi V. Spiečienė.

Vienas iš sunkesnių laikotarpių esą, kai artėjant rugsėjo mėnesiui, būriai tėvelių ir vaikų žygiuoja į polikliniką gauti reikiamų pažymų. „Praktiškai iki rugsėjo 15 dienos visi darželinukai ir pradinukai turi gauti pažymas. Tai mes per tą laikotarpį turime jas išduoti. Kad nesusidarytų didelės eilės, mes pradedame jas išduoti jau balandžio mėnesį. Bet vis tiek krūviai padidėja, nes jie visi ateina, randame susirgimų, siunčiame pas specialistus. Būna, kad pasižiūri į kalendorių ir pamatai, kad artėja pažymų metas. Ir tegali pasakyti „o, jo“, – juokiasi slaugytoja.

Pasiteiravus, ar V. Spiečienė nenorėjo tapti gydytoja, pašnekovė tikina, kad tokių planų buvo. „Labai norėjau. Bet mano sprendimą nulėmė šeimyninės, gyvenimiškos priežastys. Tačiau nė dienos nesigailiu, kad tapau slaugytoja. Tiek metų dirbu vienoje darbovietėje, turiu puikų kolektyvą. Džiaugsmų daug, mes išvis visą gyvenimą džiaugiamės“, – pokalbį pabaigia ji.

Ši slaugytoja dalyvauja išskirtiniame DELFI projekte „Tautos gydytojas". Kviečiame nominuoti savo mylimiausią mediką ir balsuoti specialioje platformoje: