Kaip laidoje pasakojo A. Vilkytė, nors gydytojai nepasiekė fronto linijos rytų Ukrainoje, tačiau karo atmosferą teko pajusti.
„Pamatėme vaizdus, kaip atrodė mūšiai, kadangi vykstant į Kyjivą, į pradinį misijos tašką, mums teko pervažiuoti Žytomyro regioną, kur vyko vienas iš didžiausių mūšių. Buvo pilna suniokotų namų, daugybė gyvenamųjų namų, akivaizdu, kad atakuota ne pramoninės, gamybinės patalpos, bet paprasti gyvenamieji namai. Buvo pilna susprogdintos, sugadintos technikos, išmuštos duobės, besimėtančios skeveldros“, – kalbėjo gydytoja.
Pašnekovė sako, kad visa Ukraina yra smarkiai ištuštėjusi, o slegianti atmosfera jaučiama absoliučiai visur.
Pirmas misijos tikslas buvo Kyjivas, į kurį ir nuvyko medikai iš Lietuvos. Tačiau vėliau jie buvo perkelti į kitus miestus.
„Misija vyksta bendradarbiaujant dviem ministerijoms – mūsų sveikatos apsaugos ministerijai ir Ukrainos. Misiją kuruojantys žmonės lokalizuojasi sostinėje ir iš ten valdo visą situaciją. Nuvykome į Kyjivą, nes tikėjomės, kad ten bus atgabenta daugybė sužeistųjų iš kitų taškų.
Tačiau visa logistika, kuri vyksta šiuo metu Ukrainoje, yra šiek tiek kitokia. Sužeistieji gabenami po karo ligonines, kurios išsidėsčiusios visose Ukrainos srityje. Kyjive didžiosios ligoninės bando atnaujinti planinį darbą, nes yra žmonių, kurie kenčia nuo lėtinių ligų“, – sakė A. Vilkytė.
Gydytoja pasakoja, kad jų misijos tikslas buvo leisti pailsėti Ukrainos medikams bei suteikti paramą medicininėmis priemonėmis, pasidalinti patirtimi.
„Kyjive neturėjome kaip realizuoti šios misijos tikslus, dėl to buvo priimtas sprendimas mūsų visą grupę dalinti į dvi mažesnes grupes ir pasiskirstyti po kitas sritis, kur reikėjo specialistų“, – kalbėjo pašnekovė.
A. Vilkytė išvažiavo į Vinicos sritį – į šią sritį traukiniai su sužeistaisiais atvyksta daugiausiai iš Charkivo. Sužeisti kariai nuvežami į karo ligonines, o kare sužeisti civiliai vežami į paprastas civilių ligonines. Juos teko gydyti ir lietuvių medikams. Taip pat teko gydyti ir karo pabėgėlius iš Donecko, Luhansko, Sumų, kur vyksta aktyvūs karo veiksmai.
Diena Ukrainos ligoninėje, pasak medikės, atrodė panašiai, kaip ir Lietuvoje.
„Visi darbui susirenka ryte, vakare lieka tik budintys specialistai. Ukrainos mastu ligoninė buvo nedidelė, mūsų suvokimu – tikrai didelė. 8 aukštai, keli pastatai. Ten dirbančių specialistų skaičius tikrai nebuvo pasirengęs priimti tiek pacientų, kiek tenka dabar. Populiacija mieste padvigubėjo. Be to, šiai ligoninei niekada neteko itin sudėtingų pacientų, sudėtingų infekcijų, kurios atsiranda po plėštinių žaizdų, lūžių. Šiems medikams buvo reikalingos ne tik mūsų darbo rankos, bet ir mūsų kompetencija“, – sakė A. Vilkytė.
Gydytoja sako, kad misija buvo puiki proga pakeliauti laiko mašina atgal. Medicinos lygis, pasak pašnekovės, Ukrainoje nuo Lietuvos atsilieka maždaug 15 metų, be to, yra tam tikrų gydymo algoritmų, kurie atsilieka ir 30 metų.
„Skurdi įranga, didžiulis priemonių trūkumas, trūksta gydytojų patirties. Tačiau pradžiugino tai, kad gydytojai tikrai labai nori perimti patirtį, prašo patarimų. Skirtumas tas, kad tokios medicinos Lietuvoje nebeturime, o kai kuriose srityse neturėjome net ir gūdžiais sovietiniais laikais“, – kalbėjo gydytoja.
Medicininių priemonių ir įrangos netrūksta tik Kyjive, kai kurie skyriai netgi turi modernią techniką, nes gauna didelę pasaulio paramą. Tačiau visose kitose srityse viskas daug skurdžiau.
„Įrangos stipriai trūksta, to paties elementaraus remonto labai trūksta, taip pat trūksta ir priemonių. Palaikau ryšį su gydytojais, dirbančiais Dniepro ligoninėje, kuri yra viena modernesnių Ukrainos ligoninių. Ten trūksta visko, pradedant siūlais ir baigiant įranga. Negaliu tiksliai pasakyti, kaip skirstomos priemonės, bet kolegos sako, kad dauguma jų pasilieka Kyjive“, – sakė A. Vilkytė.
Pašnekovė prisimena, kad Ukrainoje ligoninės direktorius lietuvių prašė konsultuoti planinius pacientus, nes ukrainiečiai gydytojai tam tiesiog nebeturėjo laiko. Per 2 dienas A. Vilkytei teko pakonsultuoti apie 100 pacientų, kurie rikiavosi į gyvą eilę.
„Ten neegzistuoja jokia talonėlių sistema, tiesiog eini koridoriumi, tave gaudo iš visų pusių, rikiuojasi prie viešbučio, kur gyvenome. Tokių ligonių teko konsultuoti nemažai, tikrai ne visiems jiems galima padėti, daugumai teko suteikti tiesiog rekomendacijas, pasidalinti kontaktais Lietuvoje. Dalis pasiryžę atvykti į Lietuvą, kad čia būtų suteikta pagalba“, – sakė gydytoja.
Tačiau keliems pacientams pavyko padėti ir daugiau. Vienam pacientui reikėjo čiurnos sąnario operacijos, o jai reikalingų priemonių gydytojai buvo atsivežę iš Lietuvos.
„Norėjosi parodyti ir kolegoms ukrainiečiams, kaip naudoti šias priemones, tiek padėti pacientui“, – kodėl išvykimo atgal į Lietuvą dieną kelionė buvo nukelta, pasakojo medikė.
