– Kokia vaikų sveikata buvo iki pandemijos? Ar galime skirstyti šį rodiklį iki ir po pandemijos?
– Vaikų psichologinė sveikata ir iki pandemijos nebuvo labai gera. Niekaip negalime „užleisti“ kitiems pirmos vietos Europoje tarp paauglių savižudybių. Ne patys geriausi ir fiziniai rodikliai. 2018 metų duomenimis, pagal visus vaikų gerovės rodiklius, Lietuva buvo 33–čia iš 38–nių tuo metu tirtų šalių. Karantinas, nuotolinis mokymasis turėjo įtakos, kad esamos problemos dar labiau pablogėtų.
– Ar jau yra kokie nors skaičiai, kurie parodytų, kiek savižudybės atvejų buvo per pandemiją, ar šie skaičiai, kalbant apie vaikus ir paauglius, augo?
– Žymiai daugiau. Tiek mūsų, tiek ir Europos, Amerikos mokslininkų duomenimis, savižudybių skaičius padidėjo 40–50 proc. Net iš mūsų kasdienės praktikos tikrai seniau nebūdavo tokių dienų, kai per savaitę 2–3 bandymai nusižudyti ir tie žmonės atkeliauja į mūsų vaikų skubios pagalbos skyrių. Tai nėra įprasti dalykai. Taip pat savęs žalojimas, priklausomybių paūmėjimai – tai aiškiai matosi kasdieniame darbe. Lietuvoje didesnių tyrimų dar nėra atlikta, bet praktiškai paaugliams, įpusėjus pandemijai, 40–60 proc. buvo nustatyta depresijos, nerimo simptomai.
– Į kokius ženklus tėvams reikėtų atkreipti dėmesį, kad vaikui jau kažkas negerai?
– Iš vienos pusės labai pritariu prieraišumo teorijai, kad negalima visiškai paleisti paauglio vystytis ir augti tik savo draugų rate, nes paauglystė yra labai sudėtingas amžius. Iš kitos pusės, tėvai turėtų būti kaip šviesoforas ir įjungti raudoną šviesą, kai mato, kad vyksta netinkami dalykai, atsiranda priklausomybės, poreikis negrįžti naktimis, savęs žalojimas, nerimo, depresijos simptomai. Kai drastiškai keičiasi paauglio psichinė sveikata, į tai reikia atkreipti dėmesį. Bet vėlgi, turime bėdą, vaikų psichiatrai turi daugybę darbo šiuo metu ir ne visi vaikai gali sėkmingai gauti pagalbą.
– Kalbant apie priklausomybes, vis dažniau kalbama apie vaikų priklausomybes nuo telefonų. Ar galima sakyti, kad tai rimta priklausomybę? Kaip ją atskirti? Kiekvienas turime telefonus, televizorius, kompiuterius ir, tikriausiai, išmaniųjų įrenginių tik daugės.
– Mokyklinio amžiaus vaikams sveika riba būti prie išmaniųjų įrenginių per dieną yra apie 2 valandas. Ir štai nuotolinis mokymas tęsiasi nuo 8 valandos iki 14 valandos, o kartais 15 valandos, o kur papildomos pamokos, korepetitoriai, visas gyvenimas persikelia į ekranus. O poilsis būdavo žaidimai su kompiuteriu. Daliai vaikų atsirado priklausomybės ir destrukcinis elgesys, kai vaikai nebegalėjo būti be išmaniojo įrenginio nei valgant, nei bendraujant su tėvais.
– Ką daryti tokiu atveju? Juk telefono atėmimas, draudimas tikriausiai nebūtų pats veiksmingiausias.
– Turi būti tam tikra higiena ir ritmas. Rytas neturėtų prasidėti nuo naršymo po išmanųjį telefoną. Iš pradžių reikia atsikelti, nusiprausti, turi būti elementari fizinė mankšta, bet tik 10–18 proc. mūsų vaikų ją daro. Deja, bet ir suaugę elgiamės taip pat – sėdime kavinėje, galėtume bendrauti, bet esame „įkritę“ į telefonus, prarandame bendravimą.
– Turime kartą, kuri 2 metus praleido prie išmaniųjų įrenginių nuo ryto iki vakaro. Kokią įtaką tai gali padaryti, ar gali turėti įtakos ir jų sveikatai ateityje?
– Taip, be abejo. Pradėkime nuo mano kolegos iš Jungtinės Karalystės pasakymo, kad uždarydami vaikus mes uždarėme ir jų gyvenimą. Amerikiečiai paskaičiavo, kad 1 metus pradinio mokymosi nebuvimas atima 0,3 metus išsilavinimo. Tai reiškia, kad bus mažesnės galimybės siekti aukštojo išsilavinimo, didesnė tikimybė žemesnio pragyvenimo, priklausomybių ir panašiai. Kokia bus ta karta, labai sunku pasakyti. UNICEF išleido pavadinimą – COVID karta. Žinoma, kiekviena karta yra skirtinga, tačiau neabejotinai pandemija turės poveikį.
– Ką dabar jau žinome apie simptomus, kurie lieka, kai vaikas perserga COVID–19?
- Aš dvi dienas per savaitę dirbu konsultacinėje poliklinikoje ir beveik kasdien turiu po vieną tokį pacientą. Jie skundžiasi galvos skausmais, nerimu, vangumu, silpnumu, karščiavimu. Vienas vaikinas sakė, kad nori tik gulėti lovoje ir žiūrėti į lubas. Negali net naudotis išmaniaisiais įrenginiais, sutrinka vaiko kognityvinės funkcijos. Blogiausia, kad šie simptomai išlieka gana ilgai, nuo 4 iki 6 mėnesių.
– Atrodo, kad lietuviai per pandemiją išmoko nebebijoti kreiptis į psichikos specialistus. Tačiau dauguma jų, panašu, jau yra užimti. Ar iš tiesų yra ši problema? Ar sunku dabar vaikams gauti paslaugas?
– Pirmojo karantino metu išvis tokių paslaugų nebuvo, nelabai pateisinu vykusias nuotolines konsultacijas, kurios buvo su šeimos gydytojais. Galbūt tai labiau pateisinama su vyresnio amžiaus žmonėmis, kai reikia koreguoti gydymą, išrašyti vaistus ir panašiai. Deja, tenka konstatuoti, kad atsirado užleistų ligų atvejų, 19 proc. buvo sumažėję profilaktinių patikrinimų, tai reiškia ir profilaktinės vakcinacijos vaikams. Kai kuriuose Kauno regionuose vakcinacija sumažėjo net 85 proc. Vadinasi, mes stovime ant parako statinės dėl tymų protrūkio, nes jei vakcinacijos būna mažiau nei 95 proc., kyla didelė rizika tymų protrūkio.
– Nuo COVID–19 jau turime vakciną, ja galima skiepyti ir vaikus. Tačiau čia yra labai daug skeptiškumo, ypač kalbant apie vaikus. Argumentuojama, kad vaikai serga lengvai ir jiems virusas nepavojingas. Ką galėtumėte pasakyti šiuo klausimu?
– Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad vaikai apskritai yra labai jautri tema ir ja daug kas manipuliuoja. Apie vaikų skiepus kalba visi – politikai, teisininkai, ne vaikų ligų gydytojai. Įsivaizduokime, kad vakcinacija yra namas ir jis turi būti statomas tam tikra tvarka – pamatai, sienos, stogas. Dabar Lietuvoje buvo statoma šiek tiek pamatų, šiek tiek sienų ir šiek tiek stogo. Gaila, kad nepasekėme Skandinavijos pavyzdžiu – iš pradžių vakcinuoti visus senjorus, tada tarpinis amžius, dabar jie gražiai vakcinavo 12–17 metų vaikus, jei neklystu, virš 80 proc. Dabar perėjo į 5–11 metų grupę. Kalbant apie 12–17 metų vaikų skiepus, 29 šalių pediatrų draugijos, tarp jų ir Lietuvos, aiškiai rekomenduoja, kad skiepai reikalingi. Vakcinacija nuo COVID–19 5–11 metų vaikams dar yra naujas dalykas, visiškai vieningos nuomonės nėra, tačiau dalis šalių, tarp jų ir Lietuvos pediatrų draugija, rekomenduoja skiepyti šios grupės vaikus. Svarbiausia, esančius rizikos grupėje. Jiems virusas labai pavojingas. Labiausiai žmonės bijo miokardito, kuris pasitaiko paaugliams ar jauniems vyrams po vakcinacijos, nevakcinuotiems vaikams iki 16 metų pasitaiko 37 kartus dažniau. Multisisteminis uždegiminis sindromas, apie kurį daug kalbame, matėme dešimtis ligonių, sudėtinga liga, 60 proc. pacientų prireikia intensyvaus gydymo reanimacijoje. Lietuvoje dėl COVID–19 stacionare gulėjo apie 1200 vaikų, iš jų 177 reanimacijos skyriuose. Turint tokią epidemiologinę situaciją, vakcinacijos riziką žymiai nusveria nauda.
– Įsivaizduokime, kad dabar žiūrovas klauso ir galvoja, skiepyti savo vaiką, ar ne. Ką jam pasakytumėte?
– Lygiai taip pat ir aš galvojau, pasidariau pliusus ir minusus. Iš pliusų radau 8, o iš galbūt minusų, tai mano paminėtas miokarditas Europoje dar neregistruotas, Amerikoje iš 5 milijonų taip pat nė vienas neregistruotas. Toliau pašalinės reakcijos, tai yra skausmas dūrio vietoje, patinimas yra dažnesnės mažesniems vaikams nei 12–17 metų vaikams. O sisteminės reakcijos, karščiavimas, bloga savijauta, yra retesnės. Apskritai, kuo mažesni vaikai, tuo lengviau susidoroja su skiepais. Tačiau skiepai apsaugo nuo daugiasisteminio uždegimo, to paties miokardito po ligos, vaiko socialinės gerovės užtikrinimo, prisidėjimo prie visuomenės gerovės dėl imuniteto, tai irgi labai svarbu.
– Ačiū už pokalbį.
