Pateikiame šeimos gydytojo Valerijaus Morozovo ir pediatrės A. Jagelavičienės pokalbį.
V. M. :Per karantiną vaikai sėdėjo namuose. Virusais jie nesidalino, kai kurie tėveliai džiaugėsi, kad mažieji serga mažiau. Ar tikrai tų ligų dabar yra mažiau?
A. J.: Medikų darbe labai daug kas pasikeitė. Pamatėme, kokia efektyvi gali būti nuotolinė medicina, telekonsultacijos. Tikrai ženkliai pastebimas vaikų peršalimo ligų sumažėjimas. Vienas momentas, kad yra pavasaris, oras šyla, natūraliai jų šiek tiek mažėja, bet jei nėra kontakto kolektyvuose, be abejo, vaikai vieni nuo kitų mažiau užsikrečia, mažiau vieni su kitais pasidalina virusais. Ir ne tik viršutinių, bet ir apatinių kvėpavimo takų ligomis, taip pat ir įvairiausiomis gastroenterologinėmis, žarnyno infekcinėmis ligomis.
O ar tai yra gerai? Gal verta kasmet prieš gripo epidemiją visus bent dviem savaitėms karantinuoti? Naudoti nuotolinę mediciną, imtis nuotolinio mokslo?
Gripo sezono metu tai jau yra vykdoma ne vienerius metus. Tų priemonių, kurios buvo taikytos, pakako. Ar taip reikėtų daryti kiekvienais metais nesulaukus epidemijos paskelbimo? Nemanau. Tai nebuvo tieisog vieną dieną sugalvotas sprendimas, buvo nuosekliai prie to prieita. Situacija, kurioje mes esame dabar, yra išskirtinė ir mes iš jos mokomės. Pamatėme – vaikams nekontaktuojant, jie serga mažiau. Dauguma tėvų, kiek tenka bendrauti nuotolinių konsultacijų metu, labai džiaugiasi, kad vaikai neserga, bet iš to kyla kitų problemų. Tėveliai visgi turi dirbti ir lakstyti paskui mažuosius, užtikrinti maitinimą, ugdymą, priežiūrą, kaip yra darželiuose, deja, bet pavyksta tikrai ne 100 proc.
Nuo gegužės 18 žadama atidaryti bent jau dalį darželių ir paruošiamųjų grupių, kad vaikai galėtų jas lankyti. Ar ne per anksti, ar ne per vėlai mes tai darome?
O kas žino? Kas gali atsakyti? Aš tikrai negaliu. Ir joks mokslininkas pasaulyje negali atsakyti. Visą laiką yra kelios pusės – tėvų, globėjų, gydytojų, valstybinių epidemiologų, infektologų, galiausiai, pasaulinių mokslininkų, vietinių mokslininkų sprendimai ir, galiausiai, valstybinių institucijų, galutinis sprendimas. Laikas parodys. Kad ligos plitimas sumažėjo – akivaizdu; užkrečiamumas ne tik šios ligos, bet ir visų kitų, sumažėjo. Su vaikais yra problema, kad jų išlaikyti socialiniame atstume, kaip dabar yra, iš tikrųjų neįmanoma. Ypatingai, iki kokių 4-5 metų. Jie mokosi pažinti pasaulį – liesdami, apsikabindami, jiems reikia kontakto, būvimo kartu. <...> Net ir didesni vaikai, sakykime, ikimokyklinukai, pradinių klasių moksleiviai, o ką jau kalbėti apie paauglius, kaip jiems reikia to kontakto. Mes galime labai tiesmukai žiūrėti kaip medikai, infektologai, epidemiologai, izoliuokimės – nebeliks problemos. Taip, tos problemos neliks, bet atsiras daugybė kitų problemų ir, klausimas, ar jos nedidesnės.
Vienos studijos rodo, kad vaikai serga lygiai taip pat, kaip ir suaugę, kitos – kad neserga, bet užsikrečia lygiai taip pat; kiti sako, kad vaikai yra tik nešiotojai, kiti – kad vaikai ir neužsikrečia, ir nenešioja viruso. Tai ar nebus tai koronaviruso protrūkis ir ar nebus taip, kad vaikai mus grąžins į karantino pradžią?
Vieno modelio nėra, vieno sprendimo nėra. Vaikai šios infekcijos plotmėje nėra pati pažeidžiamiausia grupė, dabar taip išeina, kad mes jų sąskaita saugome labiausiai pažeidžiamas grupes. Užduočiau filosofinį klausimą, ar mes neturėtume saugoti labiau pažeidžiamų grupių ir jas labiau izoliuoti, o vaikams suteikti daugiau laisvių?
Pakalbėkime apie kitus virusinius susirgimus. Taip, jų dabar yra mažiau, bet ar nebus taip, kad jie dabar nesirgs ir neįgis reikiamo imuniteto?
Jeigu kalbėtume apie visas infekcines ligas, tai nuo gimimo žmogaus imuninė sistema po truputėlį mokosi ir susipažįsta tiek su geraisiais patogenais, tiek su blogaisiais. Ilgainiui mūsų imuninė sistema subręsta ir tampa atspari daugeliui ligų, bet, jei mes susiduriame su tokiu sukėlėju, kaip koronavirusas, kurio „nepažįsta“ nei vaikas, nei tėvai, nei seneliai, tada ir yra visas įdomumas – kaip apsisaugoti? Be abejo, vaikų saugoti nuo visų mums įprastų ligų, juolab, kai nuo daugelio yra vakcinos, nereikia, neprotinga ir mes tikrai žinome, kaip su tuo gyventi. Bet tai yra nauja infekcija ir mes dar vis, nors praėjo jau maždaug pusę metų nuo to, kai mes sužinojome, kad yra ši infekcija, dar vis nežinome, ką daryti. Reikia laiko, kantrybės.
Jūsų nuomone, ar dabar reikalinga kažkokia ypatinga apsauga darželiuose? Ar jiems reikalingos kaukės, jie turi sėdėti uždarose patalpose?
Kalbant apie koronavirusą, ypatinga apsauga ir priežiūra yra reikalinga. Čia niekas nesikeičia. Aš vadovaujuosi Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis, mokslinių tyrimų duomenimis, tai, pirmiausia, vaikai turi būti išmokyti geros higienos įgūdžių, ką mes kalbam ir akcentuojam tikrai labai seniai.
Bet ar jau išmoko?
Norėtųsi pasakyti, kad išmoko. Bet ir mano pačios pradinukai dar vis pamiršta parbėgę iš lauko nusiplauti rankas, aš jau nekalbu apie itin dažną rankų plovimą. Nors ir, atrodo, supranta, kad yra tas virusas ir kodėl reikia taip daryti, bet tai yra vaikai, jiems reikia nuolat priminti. Ir, atrodo, tėvai jau pavargsta nuo to kartojimo, bet tai yra mūsų pareiga. Ta pareiga išėjus į darželius, priešmokyklinio ugdymo grupes, bus perkelta ant pedagogų, auklėtojų pečių. Rankų plovimas turėtų būti ypatingai pabrėžiamas šiomis dienomis. Kiek pavyks išlaikyti atstumo, kažkiek reikia stengtis, bet, kiek teko skaityti, rekomendacijos yra tokios, kad kuo daugiau veiklos vaikams būtų lauke. Mažiau būti patalpose, daugiau būti lauke. Stengtis, jei priklauso pietų miegas, išlaikyti atstumus tarp lovų ne mažiau dviejų metrų. Vėlgi tai pakoreguoja darželio grupės vaikų skaičių. Mitybos įgūdžių tam tikras formavimas. Daug tokių dalykų, šiek tiek suvaržančių laisves, bet jei mes norime išleisti vaikus į darželius, turime priimti kitokias sąlygas.
O ką daryti tiems tėvams, kurie džiaugiasi, kad vaikai neserga jie niekur neina ir bijo išleisti vaikus į darželius, bet neturi kito varianto, nes turi išeiti į darbą. Galbūt išleisti tuos vaikus pas senelius?
Yra posakis „bijai vilko, neik į mišką“, tai jis visur galioja. Jei bijome, tai ir nevedame. Jeigu visą laiką visi sąžiningai laikėsi saviizoliacijos, niekur nelakstė ir yra 100 proc. tikri, kad nesusidūrė su šiuo infekcijos sukėlėju, tai net ir išvežti pas senelius tikrai nebūtų pavojinga. Bet kas yra tikras, kad tikrai su virusu niekur nesusidūrė? Galbūt ėjo į parduotuvę, susitiko su kaimynais... Turime būti tikri, kad neturėjome jokios galimybės užsikrėsti šita infekcija ir tada, taip, galima vaikus išvežti pas senelius. Aš tikrai nedėčiau griežto taško. Saugokime savo vyresnius žmones, lėtinėmis ligomis sergančius, bet ir blaiviai mąstykime, kiek mes turėjome rizikos.
Kaip vaiką paruošti darželiui? Galbūt jam reikėtų didelės dozės vitamino D, ežiuolės, cinko ir tada vaikas nesusirgs?
Primaitinti vaiką reikia pagal bendros sveikos mitybos principus ir taisykles. Jeigu tuo metu vaikas negauna įprastos dienos energijos poreikius patenkinančios maisto porcijos, įvairiapusio maisto, pakankamo kiekio skysčių, papildai bus visiškai beverčiai. Būna taip, kad ateina tėvai, vaikas būna primaitintas papildais, vitaminais ir tenka spręsti šalutinius reiškinius tų preparatų vartojimo, kaip paaiškėja, pavyzdžiui, vaikas per mažai vaisių ir daržovių valgo ir mes tikrai negalime to kompensuoti papildais.
Jei tikrai norite sustiprinti vaiko imunitetą, palinkėčiau jo nesilpninti: nerūkykime savo aplinkoje, neterškime, tegul būna oras kuo švaresnis, valgykime kuo šviežesnį, namuose gamintą maistą, skirkime tam laiko. Skirkime laiko sau, savo šeimai, nes nežinome, kiek dar jo turėsime. Gyvenkime aktyviai, judėjime, džiaukimės gyvenimu, stenkimės nestresuoti dėl dalykų, kurių mes negalime pakeisti, nes tai silpnina mūsų nervų sistemą, o kartu ir imuninę. Su pozityviu požiūriu ir vienybės jėga galima įveikti viską.
