„Vasara. Lauke geras oras ir labai tikiuosi, kad vaikams nebėra noro sėdėti namuose ir maigyti tapšnoklį ar kompiuterį. Bet ir lauke nebėra noro spardyti arba taškytis vandeniu, juk yra tiek įvairių transporto priemonių! – laidoje „Sveiki! Su gydytoju V. Morozovu kalbėjo šeimos gydytojas Valerijus Morozovas.
– Pusė, kurios važiuoja pačios ir milžinišku greičiu. Apie tai, kokios galimos vaikų traumos, kokios turi būti apsaugos priemonės ir kokios yra tėvelių klaidos bei kokiais patarimais verta vadovautis, šįkart laidoje kalbamės su vaikų chirurgijos gydytoju rezidentu Benediktu Jonuška.“
Gydytojas laidoje kalbėjo, kad šių laiko traumos kiek skiriasi nuo buvusių prieš kelerius metus. „Viskas labai greitai keičiasi, miestuose pilna paspirtukų, dviračių. Kone kiekvienas vaikas turi paspirtuką ar dviratuką. O kur dar visos pramogos, kaip batutai, riedlentės ir kt.“, – pasakojo B. Jonuška.
Gydytojas sakė, kad ankstesniais metais į priėmimo skyrių daugiau vaikų atvažiuodavo su traumomis dėl batutų. Šiemet kur kas daugiau susitraumuojama dėl paspirtukų ir dviračių.
„Būdavo taip, kad iš vienos pradinukų klasės išleistuvių atvyksta kartu 4 vaikai į traumų punktą arba iš gimtadienių atvažiuoja keli, dar su gimtadienio kepurėlėmis. Dovaną galime įteikti gipsą kokiam mėnesiui“, – sakė B. Jonuška.
Gydytojas pastebi, kad į ligoninę susižeidę vaikai atvyksta, nes važinėjant su tam tikra transporto priemone nenaudojo apsaugos. B. Jonuška ragina tėvus susirūpinti vaikų saugumu. Nuo seno jaunus tėvus vyresnieji moko, kad reikia vaikui leisti ir užsigauti, ir susižeisti, neva taip geriau bus pažintas gyvenimas. Visgi susižalojimo pasekmės gali būti labai rimtos ir skausmingos, reikalaujančios ilgo ir nemalonaus gydymo. Gydytojas sako, kad ir suaugusiems, o ypač vaikams bent jau šalmas – būtinas.
„Labai gaila, kai tenka pamatyti kažkur važiuojantį tėtį elektriniu paspirtuku ir kartu vežantis 3-4 metų vaiką priekyje ant to paties paspirtuko be jokių apsaugų, kai žinai, kas gali nutikti, tai ir pačiam suskausta“, – sakė B. Jonuška.
Gydytojas pataria: jei norisi vaikui padovanoti paspirtuką ar dviratį, iš pradžių reikėtų dovanoti šalmą, o tik tada transporto priemonę.
„Visiems pasakoju, kad vaikų, ypatingai mažų, kaulai yra kaip stiklas, įvyniotas į paminkštinimą, kurį gaunate siuntinyje. Atrodo, jūs numetate tą dėžę, atrodo, viskas gerai, paminkštinimas yra nepakitęs, bet jūs atidarote, o stiklas sudužęs, – pavyzdį pateikė gydytojas.
– Taip yra ir su vaikų kaulais. Jie viduje yra labai trapūs ir jiems nereikia labai didelės jėgos, kad jie sulūžtų. Todėl apsaugos priemonės rekomenduojamos visada. <...> O be šalmo važiuojant ir krentant ant galvos tikimybė atsigulti į ligoninę su galvos smegenų sukrėtimo diagnoze išlieka. Ir nors statistikoje tai yra apie 1 proc., bet nelinkėčiau tuo vienu iš 100 niekada būti.“
Gydytojas V. Morozovas akcentavo, kad žmonės turi ne tik kietus organus, kaip kaulai, bet ir minkštus, pavyzdžiui, smegenis. „Sukrėsti vaiko smegenis daug nereikia, – sako gydytojas V. Morozovas. – Bent jau kelios naktys neramaus miego ir vaiko savijautos stebėjimas garantuotas.“
Jam pritaria ir gydytojas chirurgas.
„Vaikų, ypatingai mažų, smegenys yra kaip želė. Joms reikia daug mažesnės jėgos, kad jos būtų sutrenktos, kad būtų kažkokie pažeidimai ir atsirastų simptomatika. Jeigu žiūrėsime ne kaip į rimtą kaukolę, kuri apsaugos smegenis kaip suaugusiems, o kaip į mažą dėžutę su žele viduje, galbūt šiek tiek pasikeis požiūris į traumatizmą ir nukeliaus bent vienas tėtis ir nupirks tą šalmą“, – viliasi gydytoja B. Jonuška.
Bet kaip tada pasisemti adrenalino, kaip mokytis kristi, kaip mokytis važiuoti? – oponuojantį klausimą uždavė šeimos gydytojas V. Morozovas.
„Mano močiutė irgi sakydavo, kad eik, daryk, nukrisi – nieko tokio. 99 proc. nieko neatsitinka, jie išmoksta ir viskas būna labai gerai, bet mes, gydytojai, susiduriame su tuo 1 procentu, kuris atvyksta dėl traumų, ar tai būtų nedidelės traumos – sumušimai patempimai, ar rimtesnės traumos, kurioms reikalingos chirurginės intervencijos, repozicijos ar galų gale – paros ligoninėje. Patirtis sako, kad geriau mokytis iš kitų klaidų ir istorijų, kurias pasakoja gydytojai ir pasistengti, kad tai vaikams nenutiktų. Nes daugelis galvoja: mano vaikui taip tikrai nenutiks. Bet tada tėvai atvyksta su vaikais, byra krokodilo ašaros, vaiką reikia guldyti į ligoninę ir žiūrime, kad mama verkia labiau nei vaikas, nes nepasirūpino, nesuteikė vaikui apsaugos“, – kalbėjo B. Jonuška.
Visą pokalbį su chirurgu klausykite ir žiūrėkite laidos „Sveiki! Su gydytoju V. Morozovu“ įraše.
