Griauna įsitikinimus apie sportą: nustokite eiti į sales ir sportuoti tris kartus per savaitę

Pokalbyje apie kūną ir jo klausymą J. Kučinskas laidoje „Delfi rytas“ kėlė klausimus, ar tikrai žmogus nori bėgti maratonus ar per prievartą siekti tam tikrų tikslų.

„Kaip nutiko, kad mes staiga turime prisigalvoti įvairiausių tikslų, užsibrėžti juos, kažkaip dirbtinai save motyvuoti, vietoje to, kad tiesiog judėtume, džiaugtumėmės, kad esame gyvi. Mano mintis yra ta, kad žmogus galėtų labiau sekti savo instinktus, savo natūralų poreikį judėti, natūralų smalsumą“, – sako J. Kučinskas.

Pašnekovo teigimu, jei žmogus klausytų savo kūno labiau nei dirbtinai išsikeltų tikslų, būtų daug lengviau.

Justas Kučinskas

© DELFI / Karolina Gudžiūnienė

„Pagalvokime apie tuos žmones, kurie, pavyzdžiui, žvejoja, slidinėja, šoka. Niekas jų nesustabdys, jie sėdi ant ledo iki paskutinės akimirkos, šoka iki nakties, aistringai įsitraukia į savo veiklą. Svorio metimas, fizinis aktyvumas, kažkokie kiekybiškai apibrėžti parametrai, kuriuos galima patikrinti laikrodyje, tiems žmonėms nerūpi. Todėl mano kvietimas yra susigrąžinti natūralią aistrą judesiui“, – kalbėjo J. Kučinskas.

Pasak šokėjo, galima pastebėti, kaip natūraliai gyvenimiškose situacijose žmogus juda, judėdamas atrodo gana gerai ir jaučiasi laisvai, bet atsidūręs šokių ar kitoje judesio pamokoje staiga tampa neįgalus.

„Manau, kad toks požiūris į kūną yra ydingas. Jis mus sustabdo nuo natūralios saviraiškos. Bet, jei klaustumėte, ar yra koks būdas eiti link natūralios saviraiškos, tai yra“, – sakė pašnekovas.

J. Kučinskas pasakoja, kad galima susipažinti, ką natūraliai daro žmogaus stuburas, kojos, rankos.

Bėgimas

© Shutterstock

„Tada matysime, kad gimsta smalsumas, norime sužinoti daugiau, kreipiamės į mokytojus, kad jie padėtų išspręsti vieną ar kitą klausimą, bet autorius esu aš pats, o ne disciplina ar kažkas kitas. Aš gimiau su šiuo kūnu, užaugau, kartu ir numirsiu, todėl didžiausias autoritetas turi būti pats sau“, – kalbėjo J. Kučinskas.

Tikslai pakelti tam tikrą svorį, nubėgti maratoną ar panašiai, pasak pašnekovo, yra tiesiog stereotipai, kuriais esame apsipynę, nes juos iškėlė instagramas, feisbukas ar kiti, tačiau pamirštame klausyti, ko nori pats kūnas.

Fizinis aktyvumas

© Shutterstock

„Mano kūnas neprašo bėgti 42 kilometrus per lietų ir šaltį. Bet kartais kūnas turi poreikį pabėgėti, pašokinėti, bėgti šonu, kitu šonu, pasilenkti, pakelti akis į dangų. 42 km bėgantis žmogus aplink save nieko nemato, nes vejasi tikslą, kurio iš esmės jam nereikia“, – sakė šokėjas.

Kasdienybė, kad ir kokia ribota, pasak pašnekovo, vis tiek leidžia pajudėti. Pavyzdžiui, nesinaudoti liftu, o lipti laiptais, važiuoti ne paspirtuku, o eiti pėsčiomis. Kuo patogiau gyvename, tuo labiau prarandame malonumą judėti.

„Siūlyčiau atsitraukti nuo ekranų ir apsidairyti erdvėje. Tada prasideda natūralus noras išeiti į mišką. Ne dėl to, kad mano laikrodis matuos žingsnius, bet dėl to, kad noriu pamatyti medžius ir debesis. Ieškokime džiaugsmo“, – kalbėjo J. Kučinskas.

Visgi, sportas ir treniruotės, pasak J. Kučinsko, kartais yra tikrai reikalingos, nes padeda susipažinti su savimi.