„Kaimo sąlygomis sėkmingai dauginti šių grybų beveik neįmanoma, nes jie - labai įnoringi, daugiau nei pusė užsikrečia virusais arba kitais grybais. Tačiau mums pavyko rasti tokį jų auginimo būdą, apie kurį neužsiminta jokioje literatūroje“, - neslėpė džiaugsmo inžinierė Romualda Stagienė.
Grybus bandys dauginti lytiniu būdu
Prieš 3 tūkst. metų Japonų vienuolių auginta šitakė – ne tik brangus, visame pasaulyje delikatesu vadinamas kartoko riešutų ir česnako skonio valgomasis grybas, bet geriausiai ištirtas, didžiausio poveikio antivėžinis vaistas.
Specialiai gydymui augintuose grybuose esantis polisacharidas lentianas padeda žmogaus imuninei sistemai atpažinti ir sunaikinti priešvėžines ir vėžines ląsteles.
„Japonai sako, kad per dieną suvartojęs nuo 6 iki 9 gramų džiovintos medžiagos gali būti garantuotas, kad nesusirgsi vėžiu. Jei jau sergi – jie irgi gali padėti. Tyrimų duomenimis, vartojant šitakę su chemoterapija – gydymas daug veiksmingesnis“, - pasakojo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime gydytoju dirbantis natūropatijos entuziastas I.Stagys.
Naują grybo auginimo būdą atradusio gydytojo svajonė – pabandyti šitakę dauginti ne iš grybienos, o lytiniu būdu. „Kol kas dauginom tik vegetaciniu, o jei pavyktų iš sporų - būtų stipresnė jo kultūra“, - pabrėžė I.Stagys.
Eksperimentuoti skubino artimųjų ligos
Gydytojas mano, kad pas mus per daug dėmesio skiriama vadinamajai europietiškai šiuolaikinei medicinai ir dažnai pamirštami šimtmečiais naudoti gydymo būdai.
Kartais žmonės paliekami ketvirtoje vėžio stadijoje be jokios pagalbos, nenoriu to žodžio vartoti – bet yra nurašomi. Važiuoja namo, nuskausminami ir daugiau nieko. Nesakau, kad reikia atsisakyti pažangių vėžio gydymo būdų, bet turiu prisipažinti, kad kartu vartoti ir žinomus šimtmečiais – ne tik verta, bet ir būtina“, - sakė I.Stagys.
Gydytojui būtų maloniau, iš onkologinės ligoninės išrašytas ligonis bet kokioje vaistinėje galėtų nusipirkti šitakės. Tačiau jie netikės jos veiksmingumu – ir ji nepadės, nes „sveikti padeda ne tik gydymas, bet ir vilti, o šie du dalykai visada turi būti kartu“.
Domėtis priešvėžiniais ir kitais gydomaisiais augalais Stagius paskatino artimųjų ligos.
„Aš jau seniai užiminėju natūropatija, daug išmokau iš močiutės, kuri būdama paprasta moteris gydydavo žmones, bet savęs nevadino nei daktare, nei burtininke. Gydomosios žolės – mano hobi. Tačiau be žmonos pagalbos nieko nebūčiau padaręs“, - pripažino I.Stagys.
Patys susimeistravo laboratoriją
Kur gauti šitakės grybienos, vilniečiai prieš 5 metus perskaitė internete, prieš 2 metus pradėjo bandyti ją dauginti, tačiau nebuvo tikri, kad pavyks.
Ponios Romualdos teigimu, skirtingai nei šampinjonas, šitakė - labai kaprizingas grybas, įprastai auginama jo grybiena greit užsikrečia, daugiau nei pusę tenka išmesti, nors ji – labai brangi, sudaro net 40 proc. išauginto grybo kainos.
„Ieškodami naujų grybo dauginimo būdų, namų sąlygomis susimeistravom laboratoriją ir iki šios dienos dirbom, kol supratom, kaip iki maksimumo sumažinti užkrečiamumą“, - pasakojo R.Stagienė, juokais išradimą vadinanti specialiai Lietuvai pritaikyta grybų dauginimo technologija.
Paprašyta plačiau ją pristatyti, sakė jokiu būdu neišduosianti paslapties: „Kaip mes negavom jokios informacijos, taip ir kitiems paliekame galimybę patiems viską atrasti“.
Senoviškai auginta šitakė - veiksmingesnė
Maistinės džiovintos šitakės galima rasti didesniame prekybos centre, tačiau gydymui skirtų grybų – pas mus negausi.
Teigiama, kad specialiai šiam tikslui auginamas grybas įveikia šimtą ligų, gerina vyrų potenciją, skatina moterų seksualumą, kelia nuotaiką, švelnina alergiją ir nemigą.
Maistui skirtus grybus japonų vienuoliai ir jų sekėjai augina ant alksnio ir buko kelmų (tada jie mėsingesni ir turi saldų prieskonį), o vaistinius - ant kaštono pliauskų, kurios suteikia grybams kartumo.
Medyje padaromi plyšiai, į juos įspraudžiami specialūs kamščiai su šitakės grybiena,o plyšiai užtaisomi vašku. Pagalius su grybiena vienuoliai laikydavo lauke ir kartas nuo karto juos „pažadindavo“ stuksenimu, kad miegantis Buda pabustų ir dovanotų jiems jėgą.
Taip auginama grybiena iškeroja po metų-dvejų. Tada šitakė surenkama, susmulkinama, iš jos gaminami vaistai, o jei tai maistinis grybas – patiekalai.
20 a. antrojoje pusėje šitakę pradėta sėti į šiaudų ir pjuvenų mišinį, išradę naujas grybo rūšis mokslininkai padidino jų derlingumą.
Pramoninės gamybos grybai nebrangūs ir labai skanūs, tačiau pripažįstama, kad aktyviųjų medžiagų juose mažiau nei augintuose senoviškai ar rastuose miške ant bukų ir kaštonų.
Geišoms padėdavo nesustorėti
Užmiestyje gyvenantys Stagiai grybus augina pusiau senoviškas – rąsteliuose, tačiau specialia lazda jų nežadina.
„Tai kol kas tik valgymui skirti grybai, Sako skanu, bet ne delikatesai mane domina – noriu išauginti gydomąją šitakę“, - aiškino gydytojas, pridurdamas, kad jei pavyks – imsis ir meitakės auginimo.
Šis grybas Stagiams taip pat labai įdomus. Teigiama, kad jis, vartojamas su kitu maistu, be jokios dietos mažina svorį.
„Tai – kliniškai įrodyta, o ne gandai ar pasakos. O čia tai būtų komercija!“, - juokėsi R.Stagienė.
Beje, literatūroje rašoma, jog ir šitakė Japonijos geišoms padėdavo išlikti grakščioms. Nors jos buvo mokomos vaišinti svečią ir kartu su juo paragauti kiekvieno patiekalo – netukdavo dėl to, kad nešiodavosi tris skirtingų grybų preparatų buteliukus. Viename iš jų buvusi šitakė.
Auginti pardavimui – neapsimoka
I.Stagio įsitikinimu, gydomųjų grybų auginimas - nepelningas. Vėžiui gydyti per parą naudojama nuo 6 iki 9 gramų sausos džiovinto grybo, o po mėnesio pagal imunogramą stebima, ar jis tinka žmogui.
„Jei viskas tvarkoj, gydoma toliau, tačiau įsivaizduokit, kiek tai kainuoja – 20 gramų teisingai pagamintos sausos medžiagos vos ne 30 dolerių! Kas iš mūsų pacientų šitiek gali mokėti?“, - retoriškai klausė gydytojas.
R.Stagienės žodžiais, iš senovinių gydymo būdų darydami komerciją verslininkai už didelius pinigus parduoda šitakės šlovę, tačiau parduoda tokį kiekį medžiagos, kurio absoliučiai nepakanka ligoniui.
„Yra tik du variantai – arba auginti juos nuostolingai ir duoti žmonėms, arba pasitenkinti tuo, kad gali padėti saviems. Mūsų šeima turi problemų, tai visų pirma stengiamės dėl jų – abu dirbam ir neturim sąlygų labai daug tų grybų auginti“, - aiškino neįgaliųjų įrangą gaminančios bendrovės „Puntukas“ inžinierė.
„Vis dėlto, labiausiai bijau, kad tais mūsų eksperimentais viskas ir baigsis, - prisipažino gydytojas. – Į verslą manęs nepainiokit, nežinau, kas tai yra. Tik labai norėčiau, kad Lietuvoje atsirastų daugiau tokių entuziastų ir nebūtų apsiribojama vien moderniais gydymo būdais“.
I.Stagio nuomone, pas mus medicina tikrai toli pažengusi, tačiau susirgę žmonės per mažai prisiima atsakomybės už savo sveikatą, 100 proc. atsiduoda gydytojui.
„Gal ir grubiai nuskambės, tačiau rimčiausia liga susirgusiam žmogui reikia iškart pasakyti tiesą, kad kuo greičiau mobilizuotų jėgas kovai už gyvenimą“, - sakė gydytojas.
Jam antrino ir žmona: „Medikas tik suteikia informaciją, o kurį gydymo būdą pasirinkti žmogus sprendžia pats“.
Natūropatijos šalininkai sako: gydykis ir išsigydysi. Pasak I.Stagio, tai gera alternatyva, tačiau vien ja užsiiminėti negalima, nes susirgus vėžiu nepakanka augalų ar grybų - kovojant su liga reikia iš visų sričių imti kas geriausia.
