Tyrimas parodė, kad vienatvės poveikis nepriklauso nuo kitų kraujospūdį veikiančių veiksnių – rūkymo, gėrimo, socioekonominės padėties ar kūno masės indekso.
„Nors mes dar tvirtai neįrodėme dėl ko taip būna, dėlionės dalys jau pradeda stotis į savo vietas“, - sakė tyrimą atlikęs Čikagos universiteto (JAV) fiziologas Johnas Cacioppo.
„Tai rodo, kad tai, kaip mes susidorojame su izoliuotumu, kinta mums senstant fiziškai ir emociškai. Tai nėra kažkas tokio, apie ką galima sakyti, kad tai – vien tik galvoje“, - sakė Carnegie Mellon universiteto (JAV) sveikatos psichologė Sarah Pressman.
Ankstesni J.Cacioppo darbai parodė, kad koledžo studentų, kurie jautėsi socialiai izoliuoti, kraujagyslių tonusas buvo padidėjęs – dėl to susiaurėja kraujagyslės ir sukuriamas didesnis pasipriešinimas kraujotakai. Jauni studentų organizmai buvo pajėgūs kompensuoti padidėjusį krūvį, todėl tokia būklė nepadidino jų kraujospūdžio aukščiau normos ribų. Tačiau mokslininkas mano, kad tokie kompensavimo mechanizmai nebūtinai turi veikti ir vyresnių asmenų organizmuose.
Tyrimui duomenys buvo imami iš Čikagos sveikatos, senėjimo ir socialinių ryšių tyrimo (Chicago Health, Aging, and Social Relations Study - CHASRS) pirmųjų metų duomenų. Tyrimo programoje numatyta vykdyti 299 asmenų, gimusių tarp 1935 ir 1952 metų, įvairiausius fizinius ir psichologinius tyrimus.
Tai tyrimo vykdytojams suteikė galimybę įvertinti asmenų socialinį gyvenimą bei sužinoti tiriamųjų mintis apie socialinį izoliuotumą. Derinant šiuos duomenis su daugybe susijusių fiziologinių ir hormoninių tyrimų duomenų tai suteikė galimybę aiškintis kokia yra vienatvės įtaka žmogaus sveikatai, sakė J.Cacioppo.
„Vienatvė – tai ne vien stresas ir depresija. Tai – unikali fiziologinė ir psichologinė reakcija“, - pažymėjo mokslininkas.
Bet ši fiziologinė reakcija vis dar supama daugybės neaiškumų. Tyrimas patvirtino ankstesnę nuomonę, kad žmogaus socialinių sąsajų kiekis gali padėti nustatyti ar tas žmogus yra vienišas, ar ne. Bet taip pat tyrimas parodė, kad ypatingai ryškaus socialinio izoliuotumo simptomus galima priskirti net ir kai kuriems bendrauti labai mėgstantiems žmonėms.
Tyrimai su dvyniais parodė, kad jautrumas vienatvei iš dalies gali priklausyti ir nuo genetinių veiksnių. J.Cacioppo įsitikinęs, kad emocijos yra evoliucinių jėgų, privertusių mus burtis į grupes ir taip padidinti tikimybę išgyventi, išraiška.
Mokslininkas tikis, kad tolesni tyrimai padės susidaryti pilnesnį fiziologinių vienatvės pamatų vaizdą, o surinkus daugiau informacijos būtų įmanoma kaip nors įtakoti žmogaus vienatvės jausmą.
